Išskrido mintys tarsi paukščiai,
Išstypę iš gimtų lizdų,
Ir plasta tyliai, krebžda baugščiai
Prie klystkelių, kur taip slidu.
 
Toks praradimas, ir lyg skauda,
Įstrigo saujoj praeitis,
Kai vėtrungės užgainios raudą,
Padangių vėjai išsklaidys.
 
Ar sniegas kris, ar siautės lietūs,
Perkūnijos širdy kvatos,
Nereikia, kad vėl žodžiai lietųs,
Juos išvyniojus iš vatos.
 
Prašniokš demencijos per galvą,
Glaistydamos senas opas.
Vyzdžiai regės vien ūką palvą
Ir niekas nieko nesupras.