Negana to aš, o Dieve, išgirdau kaip už lango pradardėjo karieta, lyg norėdama mane kažkur išvežti. „Be abejo, į psichiatrinę ligoninę“, – pagalvojau. Aš aiškiai išgirdau kaip darda grindiniu kaustyti vežimo ratai, nors už lango nė jokio grindinio nėra, kurį dzūkai vadina žodžiu brukas. Tikrai girdėjau, kaip sau norite. Vežimų, tai yra karietų ratai, apkaustyti geležimi ir jie darda per grindinį kaip tankai. Karietos sukelia dardėjimą labai garsų, kuris nei mąstyti, nei galvoti neleidžia. Antai Vilniaus gaonas, Talmudo ir žydų mentaliteto išminčius, kurio vardu pavadintos rodos jau nė gatvės Vilniuje nebeliko (rodos tokia buvo), tai jis, gaonas, mąstyti ir rašyti dėl karietų dardėjimo negalėdamas, patiesdavo savo senamiesčio palangėje... šiaudų. Taip šiaudų, kad pravažiuojančios karietos garsiai nedardėtų, o pravažiuotų jos tarsi per patalą. Jis, be abejo, buvo su barzda tas gaonas, žydams auga barzda labai vešliai, kaip ir rusams (kaip ir visiems, tik ne visi ją skutasi). Bet dar nebaigiau apsakyti, ką dabar patyriau: ta karieta ties mano langu sustojo,... o iš jos, aiškiai girdėjau, išlipo keleivis ir trenkęs dureles, nukaukšėjo kietais batais tolyn. Girdėjau, kaip jis nukaukšėjo, o ką mano svečiai tuo metu kalbėjo, negirdėjau. Man šiek tiek net lengviau pasidarė, kad batai kaukšėjo ne artyn, o tolyn nuo manęs, nuo namo, kuriame gyvenu. Garsus, ir tyčinius garsus, už lango girdėti aš įpratęs jau labai seniai, nuo 1993 metų, bet kad vežimas, karieta mano palangėje pravažiuotų, dar nepasitaikė nei susapnuoti. Taip išsigandau tos karietos, ir žingsnių kaukšėjimo, kad puoliau prie radijo ir paleidau muziką... kad nieko negirdėčiau, kas už lango. Kai kambaryje skamba muzika, nieko negirdėti, kas už lango triukšmauja. Tiesa, man norėjosi pažvelgti pro langą, kas ten darda ir kaukši, bet nedrįsau, susilaikiau bijodamasis, kad iš tikrųjų karietos nepamatyčiau, tada šizofrenija būtų jau garantuota, jei dar ir pamatyčiau, kas girdisi. Bet pasielgiau vėl beprotiškai: vos keliems muzikos akordams nuskambėjus aš puoliau prie radijo ir vėl jį išjungiau. Net kojos pasipynė. Nežinau, kodėl taip padariau. Rodos mintis buvo tokia: kvailai atrodo tai, kad muziką įjungiau, kvailai ir nemotyvuotai atrodo toks pasielgimas; jie tuoj manęs pradės klausinėti, kodėl aš ją įjungiau ir kaip aš tada pasiaiškinsiu; negi sakysiu jog išgirdau už lango karietos dardėjimą ir noriu, kad daugiau negirdėčiau! Toks pasiaiškinimas būtų tikra beprotystė, o kokio nors gudraus atsakymo savyje neturėjau.
Aš priblokštas kuriam laikui kalbėti nutilau. Buvau apstulbintas. Kurį laiką net negirdėjau ką jie, svečiai, kalbėjo, nors ir vienas, ir kitas kažką sakė. Nežinau, man sakė, ar vienas kitam sakė. Jie nei, ačiū Dievui, nei nepastebėjo, kad man pasivaideno, tada būtų sakę, kad manęs ir kankinimai bangomis yra tik vaidenimasis, o ne tikrovė. Nieko manęs nepakláusė, o aš pats viso to nepasakiau ir griebiausi realybės, kurioje esame. Bet vis dėlto Aleksandras, oi, tai yra Vacys – jau man ir vardai painiojasi – vėl klustelėjo:
– Ar kas atsitiko?
Rodos, jis ruošėsi pastverti man už skverno ar už sagos ir savo klausimą pakartoti. Aš nieko neatsakiau, tik pats, beveik mechaniškai, paklausiau:
– Ar jūs nieko nematėte? – baimingai išpyškinau greitakalbe aš pats (greitakalbe, kaip sporto komentatorius), ir pastebėjęs, kad atsakymo nėra, pasakiau, nukreipiau bendravimo eigą pirma pasitaikiusia dingstimi, kokia į galvą šovė:
– Ai, geriau nešposauti. Kas šventa, šventa yra visada. Einam išgersim, prašom prie stalo, kava aušta, o degtinės dar išgėrėme visai nedaug, kiek špokai vandenio iš balutės pasisemia – mostelėjau savo kambariokams, norėdamas nuslėpti kas man nutiko ir išlikti protingu, nors viduje, mintyse jaučiau ir kažkiek tebemačiau, kaip Jis, Pranciškus, rodo pirštu į lopą. „Gal nuo išgertos degtinės man taip atsitiko, pasivaideno ir klausos haliucinacijos apėmė?“, – bandžiau klausti savęs. Pasakiau „einam išgersim“, nors kūno viduje degė miražinė ugnis buvusio regėjimo, ugnis kaip pirmykščiam bendruomeninkui sušalusiam dega, kailiais apsirengusiam, kuris šildėsi prie laužo ir... ką tik trenkė iš dangaus gąsdinantis žaibas, kuris jį išgąsdino labiau nei mamutas ar snieginis tigras irmis. Labiausiai todėl norėjau nutraukti pašnekesius apie Šventąjį, kad man pasivaideno, nes jeigu žmogui vaidenasi, tai su tokiu elgiamasi kaip su ligoniu ir sakoma: „Miegokite, dėl nieko nesijaudinkite, suleidau raminančių ir migdomųjų“. („Begėdžiai, jie mane sveiką bado“, – ir taip spėjau pagalvoti, mintys greit lekia, greičiau negu žaibas.). Įsmigo kaip kuolas man į galvą ši iliuzija, kurią mano akys taip aiškiai regėjo: viską kambaryje mačiau kuo aiškiausiai ir niekas nejudėjo, o Pranciškus paveiksle buvo atgijęs! Dar pagalvojau ir apie tai, kad Dievas gal iš tikrųjų yra, jei šitaip pasivaideno. Gal čia buvo Jo pirštas, man priminimas apie mano bedievystę? Nuo dvylikto amžiaus tylėjo, o dabar štai prabilo Šventas Pranciškus? „Mano kambaryje jis kiek jau metų rymoja?“ – klausiau savęs. Bet nesugebėjau staigiai suskaičiuoti, todėl mintyse sau atsakiau: nuo 1974 metų iki dabar. Deja, tuo regėjimu negalėjau tikėti. Nežinau kas tai buvo. Net ir ne KGB ranka, kurie, mano atžvilgiu, viską gali padaryti. Daugiau negu Šv. Kazimieras su trimis rankomis savo senovės koplyčioje Arkikatedroje.
– Oi ne, palaukit, – šūktelėjo mergina. – Aš noriu dar pasižiūrėti Jėzaus portreto. Čia jis antras portretas, Vacy, – sakė ji savo sėbrui, kažkaip, kaip man pasirodė, kėgėbistiškai, nors ji kėgėbizmu man nė kiek „nekvepėjo“, aš ją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, kai dar ji buvo anapus mano namų slenksčio, kai jau pamačiau kokiais ji nuostabiais papais (atsiprašau: iškilia krūtine). Aš atgavau savimonę kokia man buvo anksčiau. Orientaciją nuo mažens turiu labai greitą (kokios ir tu, skaitytojau, pavydėtum). Paveldėjau iš savo mamos. Daug ką gero ir pavydėtino iš jos paveldėjau (ne tik akių nuleidimą, kai susiduriu su kito žmogaus žvilgsniu). O dar ir iš tėvo gerų savybių paveldėjau, Alchaimerio liga senatvėje susirgusio, kuri nepagydoma. (Viešpatie, nesargdink manęs tokia pačia liga.).
– Tai Ticiano puiki reprodukcija, – paaiškinau merginai, neakivaizdinei mano meilei. – Iš Peterburgo parsivežiau, iš Leningrado, ir štai per šitiek metų neišbluko. Parsivežiau, tik įsivaizduokit – 1975 metais! O Paryžiuje dar nebuvau nė karto. Nors dabar tik bilietą pakanka nusipirkti, ir viskas, KGB leidimo nereikia. Panele, važiuokime abudu į Paryžių! – tikrai kaip arogantiškas, savo vertės nesuvokiantis beprotis pasakiau jai. Gal todėl į šį mano pasiūlymą nieko neatsakė, o tarė:
– Tai menas nebuvo labai užgniaužtas tarybmečiu? – paklausė ji, pakreipusi savo gražų veidelį į mane, o kartu ir į šoną. O akelės mėlynos ir gilios kaip dangaus žydrynė.
– Kiek buvo, kiek nebuvo čia ilga kalba, – pasakiau truputį irzliai (visai be reikalo). – Prašom kavutės! Ir dešros nesubrokykit.
Bet mergina tebežiūrėjo į Ticianą, todėl aš priėjau ir suėmiau jai už alkūnės, pajusdamas nuo to malonumą ir sakydamas:
– Tai šešiolikto amžiaus portretas. Ticianas buvo toks garsus, kad užsakymus jam davė popiežius ir karaliai.
Apžiūrėjusi Ticianą, ji vėl parymo prie Šv. Pranciškaus.
– Tai jūs buvote giliai tikintysis, kad šis paveikslas visuomet su jumis. Kaip sakėte, nuo 1974 metų ar ne?
Vengdamas atsakymo ir pasikartojimo, aš sakau:
– Jis daug mąstė ir pasninkavo. Aš nepasninkauju. Ragauju viską, kas gardu ir gardžiausia taip pat ir penktadieniais.
Ji nusijuokė. Kažkaip labai žavingai juoktelėjo. Pagalvojau, koks gražus jos ir juokas. Man norėjos ją pabučiuoti, nors žinojau, kad niekad nebus tai įmanoma, ir dėl to darėsi liūdna. Ji, žinoma, mano minčių negalėjo atspėti. Norėdamas merginai pasirodyti, sakau:
– Jis, Pranciškus, sukūrė maldų, kurios kartojamos iki šiolei. Pasakysiu šit ką: tų maldų konkrečiai nežinau, bet tai tikrai ne „Tėve mūsų“, nes ši malda paties Jėzaus Kristaus sukurta, jisai šią maldą padiktavo apaštalams ir sekėjams. Ji ir Biblijoje užrašyta. Skaitėte, be abejo, Bibliją, Naująjį Testamentą? Manau, kad norite to palikimo, kurį žydų Jėzus užrašė! Žinokit, užrašė ir jums, visiems Žemės gyventojams. (Man, išskyrus kankinimus, niekas taip nerūpėjo, kaip su ją pašnekėti, o ko nors daugiau iš jos tikėtis – vilties nebuvo.).
– Tai skaičiau. Bet iš keturių Evangelijų perskaičiau tik vieną. Viskas ateityje.
– Panele, žinote: Izraelio Nepriklausomybės deklaracijoje parašyta: „Mes padovanojome pasauliui Bibliją“.
– Iš kur aš galiu viską žinoti, bet dabar žinosiu, – pasiteisino tarsi mokytojui. Nors man norėjosi, kad ji mane laikytų lygiu sau, o ne kuo nors viršesniu, kokio reikia drovėtis ir, pavyzdžiui, prieš jį neapsinuoginti. „Nuostabus motinystės jausmas nuo tokių kaip aš atsiranda“, – pagalvojau. Bet man užtektų, kad jos papus savo delnais apglėbčiau kiek noriu.
Jos draugas vėl prisiartino prie mūsų, stovinčių prie Pranciškaus paveikslo, ir sako:
– Ką jūs ten apie maldas sakėte, Jonai?
– Panorėjęs jį sukonfūzyti, atsakiau:
– Šnekam, kad, giesmę „Pulkim ant kelių visi krikščionys“ Antanas Strazdelis į katalikų pasaulį paleido. Tai jis ją sukūrė, neturtingiausias iš visų kunigėlis.
– Tokias naujienas aš tai žinau. Senatvėje jis metė kunigystę ir kelmus rovė pamiškėje, o kelmą išrauti negi nežinome kaip sunku, traktorių tada nebuvo. Savo žemėje sumanė žemdirbyste užsiimti, kaip ir Kazys Binkis, kuris rapsus sodino ir sėjo, ar kažką panašaus.
– Pone, – sakau jam, – aš jums nieko neturiu pasakyti. Būkite mano bute jūs šeimininkas. Aš nuleidžiu rankas, nes jos mano nuleistos jau visą laiką. (Tai tiek KGB gaujelė yra mane priveikusi bangomis!).
– Suprantu, Jonai, skaičiau tavo tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“. Jeigu tiesą tu ten rašai, tai iš tikrųjų esi stigmatikas kaip Pranciškus Šventasis.
Jis pirmąkart man pasakė „tu“. Gal tai ir geras ženklas. Mane užplūdo netikėtas dėkingumo jausmas, kad jis taip šneka, ir sakau:
– Vaclovai, mes neseniai pažįstami, bet pasakysiu kaip pažįstamam labai seniai: nėra jokios priežasties šitaip mane naikinti, kaip dabar KGB mane naikina: kankina bangomis bloga savijauta, skausmą kojose įjunginėja – duriantį čiurnose, o dar ir mintis mano seka.
– Jonai, ar jūs valgote priešpiečius, – nenuspėjamai prabilo mergina. Mat buvo priešpiečių laikas. Ir nelaukdama atsakymo pripuolė prie savo rankinės, ištraukė permatomą maišelį, kuriame puikavosi trys šefrano bandelės ir sūris. Ne bet koks, o Rokforo. Atkišo man, aš paėmiau, padėjau ant stalo sakydamas:
– Nepriešpiečiauju, ir pavakarių nevalgau, bet dabar papuotausim. Svetima duona visą laiką skanesnė. Tačiau mergina neskubėjo vaišintis savo vaišėmis ir vėl įsispoksojo į Pranciškaus portretą.
– Tai sakot jis buvo turtuolis, o jo abitas – kaip elgetos.
Jau man buvo benusibodusi ši portretų tema. Rūpėjo kalbėti apie tai, kas man svarbiausia: kaip kankina mane bangomis ir kad nekankintų. Bet vis dėlto dar labiau manyje tvyrojo tas pasivaidenimas, kai pažvelgė Pranciškus žemyn, portrete pažvelgė, ir parodė pirštu į lopą. Baimė nuo to man neslūgo, ji tebekaustė mane, sunku buvo net ir šnekėti. Tik niekaip nenorėjau išsiduoti, kad pasivaidenimą mačiau.
– Svarbu, kad ne vogtas tas jo abitas, – į tai atsakė jos draugas.
Apie tai aš vengiau pokalbį plėsti, nes jau seniai esu pajutęs, kad KGB mane – savo auką, paišo ir vagimi, ne tik avimi. Teko nukreipti kalbą šitaip:
– Pranciškus populiariausias iš visų šventųjų, jam pastatyta daug bažnyčių, sukurta daug meno kūrinių. Ir Vilniuje Šv. Pranciškaus yra bažnyčia. (Aš nežinojau kaip kirčiuoti bažnyčià ar bažnyčia, todėl ištariau savo gimtąja dzūkų tarme: bažnyčià – dėjau kirtį gale, o ne ant „y“.). Šis žodis bažnyčia, matyt, kilęs nuo rusiško žodžio „božie“, – pasakiau jiems abiems, tolindamas pašnekesį nuo temos, kurią Vaclovas užvedė – nuo vogimo. Mačiau, kad mano šiomis žiniomis labai domisi mergina – ji buvo net prasižiojusi iš smalsumo ir matėsi balti kaip perlas dantukai, todėl tęsiau dar:
– Paveiksluose jis vaizduojamas su krucifiksu, su balta lelija ir kaukole.
– Nejaugi. Tai kodėl čia pas jus be lelijos ir be kaukolės portretas, gal jis nepilnas – klustelėjo Antosė, žavingai plėsdama akeles.
– Neturėdamas atsakymo šmaikštelėjau:
– Taip reikia.
Stojo tyla. Jie juokauti daug nenorėjo. Rodos nė kiek nenorėjo, nebent tik Vaclovas, tuo rodydamas ir savo nedraugiškumą man. Bet mano skūra stora. Pasakiau paskutinį sakinį apie Pranciškų:
– Italijoje – savo tėvynėje jis laikomas prekybininkų globėju; mat jo tėvas ten buvo turtingas pirklys, o pats Pranciškus gal net šį savo sulopytą abitą pavargėliui, ne pavargėliui, o neturtėliui atidavė.
– Manau, kad jis turėjo geresnį, todėl sulopytą adavė neturtėliui – pasakė Vaclovas, – o jo tėvynė kartu yra ir mūsų šalis – rūpintojėlių kraštas, ne tik Italija. Na, išgerkim, aš jau seniai pripyliau, garuoja.
Ir paėmė mane už parankės, kaip aš buvau paėmęs Antosei, lyg ne jis būtų svečiuose pas mane, o aš pas jį. Nesiožiavau ir paėmėme visi trys stikliukus. Bet mergina nusipurčiusi padėjo stikliuką atgal. Matėsi kokia neskani jai degtinė. Netgi bjauri. Beje, ir man ji tokia. Bet išgeriu todėl, kad bangomis manęs nekankintų. Jam pasakiau:
– Jau pietūs atėjo, o mes tik tiek teišgėrėm, – ir parodžiau smiliumi į butelį lygiai taip, kaip portrete rodant mačiau.
– Na ką gi. Pulkim ant kelių visi švenčionys, – pasakė jis tostą ir pirmas maktelėjo vėl taurelę, be eilės, iki pat dugno. Jis taip meistriškai, profesionaliai išgėrė, kad rodės, gertų iki tokio dugno, koks pavaizduotas Peškovo dramoje „Dugne“. Tiesa, taurelė buvo mažytė. Tokiam negražiam, netgi užgauliam, nuodėmingam jo tostui pritarti nebuvo galima, bet ir aš maktelėjau iki dugno, o iš paskos, tai pamačiusi,... ir mergina išgėrė. Tik pusę taurelės, ne visą. Aš tai išgėriau todėl, kad jaučiau kankinimą, bet kodėl ji išgėrė, niekieno nekankinama? Man pasirodė, kad ji išgėrė dėl manęs, dėl solidarumo su manimi, o ne dėl savo malonumo ar sunkaus jautimosi. Gal, tokia jauna esanti, ji nė nežinojo kaip smarkiai degtinė pralinksmina ir kad už kiekvieną taurelę Dievas Bakchas atseikėja tokiu saiku, kokiu buvo išgerta. Laukiau, kada ji labiau pralinksmės. „Gal net marškinėlius nusivilks“, – pagalvojau slapta, tik žinoma neviltingai, kvailai ir ironiškai.
Man vis dėlto neslopo įtarimas ar tiktai nenori jie mane ištardyti. Tuo metu mergina, tarsi atspėjusi mano mintis, paklausė (aš nežymiai net krūptelėjau):
– Žinot dėl ko mes atėjom? Dėl jūsų rašto, kurį mums davėte. Daug klausimų raštas užduoda.
Ji išsitraukė iš rankinės mano raštą, jį išlankstė ir pasidėjo šalia savęs ant lovos (kuri – norėjos Vaciui pasakyti – mano nuosava, o ne vogta).
– O aš jau buvau išsigandęs. Maniau, atėjote keršyti už tai, kad atsistojau ant kojos.
– Ne. Netyčia užmynėte. Pagaliau man nė kiek nesuskaudo. Man net patiko, kad į mane dėmesį atkreipėte. Jeigu meluočiau, tai sakyčiau, kad man ir kojos nagas pajuodavo, todėl klausykite: mes atėjome norėdami ir vėl jus pamatyti.
– Tai štai matote mane kvazimodą! Gana jau sau akis gadinti.
Kad esu bjaurus, dėl to man nebuvo labai smagu. Jaučiausi ir kuisčiausi lyg tardytojo kabinete, kuriame pilna veidrodžių, nežiūrint, kad namuose buvau besąs. Mergina tarė:
– Čia jūs rašote, o jau ir sakėte – čia, savo namuose sakėte, kad KGB jus seka. Bet juk nėra KGB pas mus jau seniai. Tai praeitis.
Ji net pakartojo ir garsiau pasakė, kaip aktorė ant scenos: Tai praeitis!
– Kam praeitis, o kam ir ne. Jiems nekuriems ne praeitis, o dabartis. Kad tebeseka jie mane, tai pusė bėdos, bet jie mane ir kankina. Bangomis ar kažkokiais spinduliais, ultragarsu gal, nežinau kuo. Bet kankina per nuotolį.
Iškart atsiliepė vyras, Vaclovas, kurį sutrumpintai vadinu ir Vaciu:
– Tai gal ką nors prisidirbote.
Šie jo žodžiai man buvo netgi naudingi: jis pripažįsta jog KGB tebėra, jeigu taip sako: „Tai gal ką nors prisidirbote“. Juk jeigu jų nebūtų, tai ir „prisidirbti“ nebegalėčiau.
– Nieko aš jiems neprisidirbau. Eilėraščiais prisidirbau, o tuomi, normalioj aplinkoj, neįmanoma „prisidirbti“.
– Na tai va, eilėraščius rašėte. Norėčiau pasiklausyti, – sakė jis.
– Rašiau. O gal dar ir rašysiu. Bet argi tai nusikaltimas. Ir Puškinas eilėraščius rašė. Jeigu jo laikais būtų KGB buvę, tai gal ir tiek daug žmonių jie nebūtų nužudę, tada jis būtų parašęs ir prieš juos; hanibalas būtų parašęs, neabejoju. Bet, deja, jis žuvo, dvikovoje nuo kažkokio prancūzo. Jei caras dvikovų nebūtų uždraudęs, jau miręs, pavyzdžiui, aš, būčiau jau seniai. Tik laukiniai barbarai, t. y. laukiniai žmonės, lietuviškai sakant, gali nuteisti žmogų už eilėraščių rašymą. Tikrai tokie baudėjai yra laukiniai prisiplakėliai. Napoleonas rusų neįveikė, o štai kažkoks prancūzas nušovė didį kūrėją. Pamiršau, kuo jis vadinasi tas niekadėjas, netgi žudikas ir niekšas, vien dėl moterų šovęs į Puškiną, dėl smulkmeniško įžeidimo baliuje, šovė, dėl įžeidimo baliuje, kuriame degė daug žvakių – lajinių, bet greičiausiai vaškinių (dirbtinių sintetinių parafininių dar nebuvo – devynioliktasis amžius yra nuostabus dėl to, kad jame daug ko nebuvo ir buvo – jame gyveno Giustavas Floberas, Denis Didro ir Hugo Viktoras, oi, daug kas... „vilnietis“ Stendalis), buvo žvakių, kvepiančių nuostabiu žiedlapių medumi. (Žinau kaip žvakes lieja, galėčiau aprašyti.). Visą amžių žinojau kas šovė, o štai senatvėje jau užmiršau. Kas jį nužudė? Gal Dantesas. Jei dar kada nors būsiu Puškino bute muziejuje Peterburge, tai sužinosiu. Tiesą sakant, bijau į Rusiją važiuoti, nors važiuočiau. Bet tokios grėsmės – man mirti grėsmės – nėra. Nenusimato ir nuvažiavimo į tą šiaurės valstybę, tiek daug skriaudų mums atnešusią. Bet aš nemirčiau. „Nejaugi nemirčiau“? – paklausiau pats savęs mintyse, bijodamasis tokio net ir klausimo.
– Čia, Jonai sviestas sviestuotas. Kalambūrus taip ilgai pasakojate. O rašyti, tai kam jūs rašėte? Ar džigitas būti norėjote? Nereikėjo tiek daug per smarkiai rašyti. Dabar jus užjaučiu, bet ką aš galiu padėti, nebent išgerti kartu, – pasakė jis ir išgėręs uždainavo posmą „Dzien dobryj“ (nepalaukęs nė kol aš išgersiu). „Žino šis žmogus, kad bangomis KGB mane kankina“, – pamaniau. Ir pamaniau, kad jis lenkas.
– Ša! – staiga pasakė Vaclovo draugė. Nors man nesinorėjo, kad ji būtų jo draugė. Aš, be abejonių, norėjau, kad mano būtų ji draugė. Kartu manęs nepaleido ir ta mintis, kad viziją neseniai mačiau, portreto miražą. Nepaleido ir mintis, kad KGB mane bangomis kankina, ir kad Vacys (deja, netiesiogiai) tai pripažino. Jis vėl sakė, tiesiog akibrokštu, šimtaprocentiniškai teisingu sakiniu vienu ir kitu:
– KGB egzistuoja. Ir pas mus egzistuoja.
Net nustebau. „Gal jau jis girtas“, – pagalvojau, kad šitaip prisipažįsta, ar bent pripažįsta. Bet
nuo kelių mažų taurelių pasigerti tai negalėjo. Sakau jam:
– Iš kur šis vėžys randasi, iš kur yra atėjęs? Latvijoje, Estijoje ir kitur irgi jie, KGB, neišnyko ir
egzistuoja, ar taip? Bet ar ten kieno nors mintis seka ir ar kankina bangomis ką nors? Tik pas mus
šitaip darosi!
Vaclovas nutraukė mano įtūžį beprasidedantį:
– Niekas jūsų neseka, Jonai, tai pasaka. Ir įsistebeilijo į mane basilisko žvilgsniu. Aš net pabūgau, kad jis manęs nenužudytų. Bet išlikau optimistas ir netgi orus:
– Aš skųsiuosi Antosei, – pasakiau norėdamas jam įkąsti, o kartu ir pajuokauti. Ir pridūriau, nei iš šio, nei iš to, o kaip idiotas (tegul mane laiko, pripažįsta idiotu, tada tikrai nuo kankinimų amnestuos), sakau jam:
– Pone. Žodis skųstis ir kąsti todėl su nosine rašomi, kad raidė „n“ šiame žodyje iškritusi. Būtų, jei neiškristų, sakytume skunsti, kansti, jei savo vietoje liktų raidė „n“.
– Kažkiek ir aš tai žinau. Aštuonias klases baigiau kaip ir jūs. Mokslas buvo privalomas. Nieko čia nenustebintum rašybos pamokymas, tai išties mokslas pradžiamokslinis, kuris toks senas, kad ir užmiršti ne gėda. Visi mes trynėme klasės suolą. Kelnes užpakalyje sulopydavo, nors man to neteko, bet nekuriems buvo sulopytos, matydavau. Kai kuriems, bėdžiams, tikrai net kelnės prasitrindavo, praplyšdavo. Ir jūs tai matėte, Jonai. Tai ko norite? Ar blogiau mes dabar gyvenam?
– Bet ar gražu sulopytas gyvenimas, kaip drabužėlis? – atsakiau jam. – Matėte, mano buto portrete Pranciškaus abitas sulopytas akivaizdžiai. Akivaizdžiai matote ar ne?
Ir man prieš akis vėl iškilo tai, ką mačiau: Pranciškus portrete palenkė galvą žemyn ir pirštu parodė į savo dygsniuotą lopą. Aš išsigandau pamatęs šį regėjimą, kuris dabar neišeina man iš galvos. Be abejo, tai buvo pasivaidenimas, nes antgamtinių jėgų nėra ir nebus, tai man aišku kaip dukart du yra keturi.
– Nevarykit Dievo į medį. Ir nesipuikuokit, Jonai. Jūs tuoj pasakysite kad ir popiežių išrinko būtent Pranciškų todėl, kad jis, Šventųjų Patriarchas Asyžietis, kaip mūsų Basanavičius, kabo jūsų bute nuo 1974 metų. Melskitės Viešpačiui, tik jis padėti jums gali. Fatališkai gali, ne taip kaip mudu su Antosėle.
Ir vylingai pažvelgė į Antosę, bet ji nieko jam neatsakė, rodos jo nė žvilgsnio nenorėdama, kaip ir jo kalbų, tik galvą nuleido, kaip ją portrete buvo nuleidęs Pranciškus.
Aš nutilau. Gąsdina mane tokie dalykai. Viskas gąsdina. Ilgai tylėjo ir jie. Mano žvilgsnis nusileido ten, kur jis savaime nukrypsta: prie Antosės kojų. Ji bandė sijonėlį patraukti kiek galint žemiau, bet ką tu patrauksi, jei jis toks trumpas, vis tiek jos kojos buvo apnuogintos beveik iki krašto, iki ten. Kalbėti apie tai negalėjau, todėl susimąsčiau apie tai, kas kankina – apie KGB. „Vis dėlto tai be galo svarbu“, – negalėjau nuginti nuo savęs ir tos minties, kad jis prisipažino, nes sakė: „Tai gal ką nors prisidirbai“, jeigu tave kankina – pabaigčiau jo mintį. Štai KGB egzistavimas pripažintas, paliudytas. Paliudijo atėjusysis svečias. Gaujelės egzistavimą paliudijo. Aš pats tai jaučiu savo kailiu. Bet tai pripažino štai ir pašalinis, kuris dabar man darosi net kažkuo artimas.
Mano žvilgsnis vėl nuklydo į merginos kojas. Ji sėdėjo ant lovos ir vis tempė sijoną sau ant kelių, ant blauzdų, tarsi jis būtų guminis, bet tai sunkiai jai sekėsi, ir kaip man atrodė, nereikėjo jo žemyn traukti, bet netgi dar labiau trumpinti, kad baltos kelnaitės einant kartais pasimatytų. Ji matė, kad žiūriu į jos nuogas blauzdas, bet ne apie meilę prabilo:
– Čia rašote – ji paėmė nuo lovos mano raštą – kad seka jus KGB. Bet KGB jau seniausiai nėra, tai ką jūs čia rašote?
– Rašau, ką jaučiu, – atsakiau. Ir žinau. Sakote, kad jų nėra. Tai kas seka mano mintis minčių skaitytuvu? Kas bangomis mane kasdien kankina? – patosiškai ir bemaž pasipiktinęs kone išrėkiau aš.
– Niekas jūsų nekankina. Ir nekankins, patikėkite.
Šie jos žodžiai labai mane paveikė. Kaip gali nepaveikti, jei aš už nekankinimus atiduočiau savo ir sielą, ne tik santaupas, kurių neturiu! Pasakė ji: „Ir nekankins, patikėkite“. „Dieve, duok šiems žodžiams išsipildymą visą“, – maldaujamai pamaniau savyje.
– Jonai, vėl sakote, kad KGB jus kankina. Bet jau nėra KGB. Nefantazuokite. Juk jūs protingas, išsilavinęs žmogus esate ir kalbate tokias nesąmones. Netgi rašote.
Net išsigandau jos žodžių. Pamaniau, kad žino, jog Pranciškus man pasivaideno, nes... ji panarino galvą lygiai kaip jis, Pranciškus, tuo vis dėlto lyg patvirtindama mano ir tą „beprotišką“ mintį, kad KGB tebėra, o ji neteisi savo kalbėjimu, ji tik vaidina, kad KGB nebėra.
– Kaipgi nėra, jeigu seka mano mintis, – įsiaudrinęs šoktelėjau nuo kėdės. Ir kankina! Ar tai ne KGB kankina bangomis? Gal sakysite, kad tai CŽV? Amerika – mano draugai. Nors dar nežinau per kokį palydovą mane seka ir kankina. Tokį palydovą reiktų numušti. Bet geriau nenumušti, o iš jo paimti duomenis kur Vilniuje yra tų nusikaltėlių gaujelė, kurie kankina ir seka, kur jų buveinė.
– Čia aukštoji matematika. Net nesakysiu, ką pagalvojau. Na pasakysiu: kažkiek jumis tikiu. Čia jūs nerašote, kad CŽV.
– Tai kas jie tokie, pasakykite? Negi ne KGB jie? Pagaliau man nesvarbu kas jie tokie, svarbu, kad mane amnestuotų, – nusiramindamas pasakiau.
– Aš jums galiu atsakyti, – tarė mergina. – Bet ne, negaliu atsakyti. Tiek pasakysiu, kad bent jau aš pati – nesu KGB.
„Dar vienas prisipažinimas“, – pamaniau. Sėdėjusi ant lovos ji pasikreipė į šoną ir pasirėmė viena ranka, ta kuri į pagalvės pusę. Jos papai, vos pastebimai, pasviro į tą pat pusę. Pagalvoju, kaip būtų nuostabu ją pargriauti ant lovos. Ne pargriauti, o pasiguldyti ant šios lovos kai jau tamsu, išvaduoti ją iš žabangų, kurie tik marškinėliai, jos papus išlaisvinti visiškai ir numauti kelnaites. Bet „ne tau Martynai mėlynas dangus“, kaip sakoma Kaušpėdo dainoje. Todėl aš vien juokais tepasakiau:
– Gal jums išimti pagalvę su muslino užvalkalu, pamiegotumėt?
Bet manęs nepaleido mintis, ką aš pamačiau žvelgdamas į portretą. Negalėjau rišliai net šnekėti. Bijojau vėl į portretą pažvelgti, kad vėl nepasivaidentų. Visaip kreipiau žvilgsnį visur tik pažemiais, kad tik nepažvelgčiau į Šventąjį. Svečiai, rodos, dėmesio kol kas į tai neatkreipė.
– Oi, ne! Ne pamiegoti atėjome.
– Mes atėjome, Jonai, paklausti, tiksliai sužinoti, kas jus konkrečiai seka. Ir padėti jums, –pridūrė Vacys, kai į jį pasižiūrėjau pilnu tiesos ieškojimo žvilgsniu. Jis jau ilgai tylėdamas sėdėjo ir vien į taurelę žvelgė ir, mačiau, ne vieną taurelę išgėrė pats vienas, be kompanijos. „Negi jis kiaulė“ – pamaniau.
– Ačiū iš anksto. Paramos man labai reikia. Nuo kankinimų išvadavimo. Kad kankinimai virstų džiaugsmu, noriu. Kad jie išvis išnyktų, kad jie nunyktų kaip uodega homo sapiensui.
Mergina kalbėjo:
– Tai jūs čia taip ir rašote, kad kankina nuotoliniu būdu, bangomis. Bet kas jus, Jonai, kankina konkrečiai? KGB jau nėra kuo seniausiai, o dar kankina. Man dar tik penkeri metukai buvo, kai juos panaikino, ar uždraudė, kaip ten jūs sakote? Nepykite, kad klausiu vis to paties.
Pagalvojau, kad ji jau visiškai subrendusi. Tai ir matėsi, ir be žodžių. Matėsi taip, kad akių negalėjau nuo jos atitraukti, tokia ji buvo nuostabi. O ko ji klausia, tai man rodėsi, kad ji, ypač Vacys, laukia atsakymo, laukia, kad aš pasakyčiau, jog... mane kankina lietuviai, mano tautiečiai. „Tai sunki KGB bausmė!“, – pagalvojau. Rodės, jie laukia, kad aš tai pasakyčiau balsiai, aiškiai ir tarsi net kažkaip užbaigtinai.
– Uždraudė KGB organus, – pridūriau aš. – O kaip matote dar yra, jei kankina ir seka mintis. Vagnorius su Landsbergiu panaikino. Norėčiau aš jiems, kurie kankina, tokį klausimą duoti: Kodėl jie man kasdien įjungia duriantį skausmą kojose? (Kai įjungia, aš ištariu žodžius: „Išmata, išjunk kankinimą!“).
– Vaclovas pripylė stikliukus ir užsveikino „prosit“. Mes išgėrėm po pilną, stikliukai buvo beveik miniatiūriniai, o jinai nei nepalietė. (Ir aš nutariau daugiau negerti.). Pažiūrėjusi į taurelę ant stalo ir nusipurčiusi nuo degtinės, bei lūpas pakandžiojusi, paklausė vėl to paties (tarsi pribūrimas!):
– Tai kas konkrečiai, Jonai, jus seka?
– Aš jus, panele, mylėčiau, jei nusimesčiau nors dvidešimt metų, – jau nukreipiau kalbą nuo KGB temos, nors ir labai ji buvo man svarbi. Bet darėsi, iš jų kalbų sprendžiant, ši kalba jau nuobodi ir net šiek tiek komiška. – Ne vien už šį besikartojantį klausimą mylėčiau, bet ir šiaip, – ir demonstratyviai pažiūrėjau į jos papus. Už tą įkyrų klausimą pažiūrėjau ir ten, kur gražiausia – į jos tarpukojį kiek jo matėsi ir atsakiau:
– Tad štai, rusiškai pasakysiu: „vapros paniatien, atviečiajū“, – pasakiau jai, gal jai nesuprantama kalba, jeigu nesiliauja to paties klausinėti, pasakiau žodžiais iš kažkokio komedijinio rusų filmo, ir vėl tą patį sakau:
– KGB mane seka!
Ir pasilenkiau į ją akis išpūtęs. Ji nė nesujudėjo.
– O jeigu norite švelniau: nusikaltėliai mane seka.
– Kokie nusikaltėliai, – sujudo ji.
– Politiniai! Kad seka, tai pusė bėdos, bet jie ir kankina bangom. O tai jau visa bėda, o ne pusė bėdos. Bėda tokia didelė, kad niekas tokios nežino ir įsivaizduoti tokios negali.
– O „bėda“ ar ne rusiškas žodis, – lyg pats savęs paklausė Vaclovas, panosėje sau suburblenęs.
Nesulaukęs jokio atsakymo, jis dirstelėjo akylai į mane, laukdamas atsakymo, tarsi aš būčiau žiniuonis ar žodžių etimologas.
– Pone, man rūpi, kad bangom manęs nekankintų, o ne kalbos kultūra, – sumelavau aš. Nes iš tikrųjų rūpi ir viena, ir kita. Tik, žinoma, kai kankina, tai net ir valgis nerūpi, ne tik kultūra.
Vis dėlto atsakiau kiek žinojau:
– Tai lietuviškas žodis kaip ir „boba“. Daugiausia reikšmių, gal keturiasdešimt tris, turi žodis „boba“. Mes lietuviai daugiau bėdų turėjom, negu rusai. Bet, kaip sakoma – tiek tos bėdos. Jei baigs manęs kankinimus, tai neliks nei pusės bėdos. Bėda nelaikau net to, kad mano kraujyje cholesterolio per daug. Ir cukraus.
Mergina sukluso, atgręžė savo madonišką veidelį į mane, klausiamąja išraiška padabintą – naivia šiek tiek vaikiška, bet nuoširdžia.
– Cholesterolis 8,2, o cukrus – 7,5. Cholesterolio norma – 5,2, o kiek cukraus norma, nei nežinau. O vis tiek jie mane storina, gaujelė: įjunginėja dirbtinį norą užvalgyti kone kas pusvalandis.
Sulaukę tokio atsakymo jie abu nulenkė galvas, mane užjausdami. Vaclovas tuoj kilstelėjo akis ir sako:
– Gal tyčia jums tokius duomenis užrašė laboratorijoje, jei taip masiškai seka.
– Gerai būtų, jei tai būtų išdidinti skaičiai. Deja, jais neabejoju.
– Gal mažiau reiktų valgyti, – sako jis.
– Taip ir darau, – atsakiau asmeniškai jam. Bet įsivaizduojat, jie man bangomis įjunginėja ir poreikį valgyti! Jau sakiau, – aiškinau iš paskutiniųjų norėdamas juos įtikinti tuo, ką kalbu. – Noras valgyti būna toks stiprus, kad neištveriu ir atsidarau šaldytuvą, užvalgau rankomis viską griebdamas kaip pirmykštis.
– Tai nebent ko nors neriebaus.
– Vis tiek į storumą sueina. Jie man yra ir pasakę, kad ateity storins mane.
– Tai mačiau, jūs čia rašote, kad žodžius į jus jie atsvaido, – kilstelėjusi lapą, kuris gulėjo šalia jos, pasakė mergina, ir ėmė žvelgti į tekstą, lyg ieškodama, kur tai parašyta.
– Tai su jais kaip ir bendraujate, pasakė Vaclovas, – pasimuistydamas kėdėje.
– Aš tiek su jais bendrauju, kiek Napoleonas esu. Niekad to nebus. Ir vėl nevalingai prisiminiau, kad portrete Pranciškus man sujudėjo, tiesiog prieš mano akis, pirštu į lopą ant savo abito parodė.
– Gerai. O ką jūs jaučiate?
– Taip, ką jūs jaučiate, kai kankina? – susidomėjo ir Antosė.
– O kaip aš jums pasakysiu ką jaučiu, negi parodysiu savo pirštu, jeigu apsakyti tai neįmanoma, – sakiau net pykdamas dėl to, kad nusakyti kankinimo neįmanoma. – Ir dainose manęs klausia: „Ką tu jauti?“.
– Va kur teisinga mityba, – nutraukė mano kalbą Vaclovas ir įpylė vėl po taurelę. – „Norfoje“ teisingos degtinės yra, tik pinigų neužtenka. Seniau šios parduotuvės vadinos „Saulutė“, lietuviškai.
Nei aš, nei mergina į jo žodžius dėmesio neatkreipėme ir aš tęsiau, kas man svarbiausia, nei neprašomas aiškinau toliau:
– Ką jaučiu, nusakyti sunku. Netgi neįmanoma. Nes nėra tokių kančių tradicijos, plačios patirties. Kaip skauda galvą, visi žinome, nes kiekvienas tokį skausmą esame patyrę, o kaip atrodo kankinimas bangomis – niekas nežino. Nėra tokias kančias kenčiančiųjų, štai kas. Aš sunkiai atsidusau – giliai ir garsiai. – Tiksliausiai, tai aš taip pasakyčiau: jie laiko mano kūne ir dvasioje blogą, kankinančią savijautą. Šitaip kankina. O kaip konkrečiai – niekas nepasakys. Galėčiau tik pasakyti kaip aš blaškausi kankinamas.
– Bet kaip tai gali būti? Kas jūs toks, kad šitokiais kankinimais užsiima kaip dėl kokio karaliaus? – aiškiai nepatenkintas prabilo Vaclovas.
– Teisingai pastebėjote. Aš esu niekas, o štai kankina kaip kažin ką. Lyg aukščiausią asabą. Ir niekam tai nerūpi, kad tai politinis baudimas. Aš tikrai šitiek jiems nenusikaltau.
– Kam tokiems, – vėl klustelėjo mergina, lyg neprigirdinčioji.
– KGB žmonėms ir sovietams. Buvusio režimo žmonėms, – paaiškinau ir tęsiau:
– Nepatikėsit, bet jie mane kankina bangom jau daugiau kaip dvidešimt metų!
Ir akimirkai nutilau. Stojusioje tyloje mergina tarė:
– Čia taip ir parašyta. Dieve, kaip baisu.
– Dar kas baisu, nors tai ne viskas: jau gal dešimt metų jie mane kankina dar ir kojų skausmu. Mano blogos savijautos, kankinančios būsenos jiems negana. *Kas vakaras įjunginėja kojų skausmą. Bijau ir vakaro sulaukti. Vos atsigulu, įjungia skausmą kojų apačioje, o tas skausmas – duriantis. Trūkčioju kojas kaip lėlė ant virvučių „Lėlės“ teatre. Tarsi adatomis, tarsi ylomis kojas badytų. Neįmanoma atlaikyti. Kartais bado tai vieną koją, tai kitą, o dažniausiai – abidvi iškart. Aš čia ne literatūrą gaminu, o realybę atpasakoju. (Nedrįsau jiems pasakyti dar ir to kankinimo, kad bangomis įjunginėja man dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą, kuris krūtinę ir gerklę, kvėpavimo takus džiovina. Taip, vargina ir tokiu baudimu. Nepatikės, maniau, todėl apie tai jiems nė neprasižiojau. Sunku patikėti vien tuo, kas jau pasakyta, todėl neatsargu daug apie kankinimus plėstis, juk bepročiu palaikys, o toks aš nesu (nebent tik pavaizduoju save tokį savo beletristikoje).).
– Kas tuo galėtų patikėti, nors tai ir įdomu – atsiliepė iš kampo Vaclovas.
Aš neketinau jo daug įtikinėti ir tęsiau savo:
– Įdomu dar va kas. Ir daug paaiškina. Paaiškina, kad kojų dūrimo skausmą išgauna veikdami bangomis smegenų pusrutulį: kairįjį arba dešinį. Nes koją duria tai kairę, tai dešinę. Atkreipkit dėmesį.
– Dėmesį tai mes galim atkreipti, bet padėti tai niekuo negalim, – tarė jis ir paklausė.
– O jūs ar kreipėtės į medikus, į psichiatrą?
– Kreipiausi jau visur, kur tik įmanoma. Viską esu išbandęs. Gydytojai gali padėti tik kaip žmonės, o ne kaip gydytojai. Nes jokia liga – nei psichine, nei somatine – aš nesergu. Ir teisėsaugas visas jau apėjau. Visoms pagrindinėms teisėsaugos institucijoms esu pateikęs šį tekstą, kurį turite ir jūs. Ir prašymą nutraukti šį nusikaltimą įteikinėjau. Nuo 2011 metų prašinėju. Dar ir dabar prašau, šiomis dienomis ir mėnesiais: elektroniniais laiškais prašinėju.
– Tai tuščias reikalas. Ką galėčiau patarti, tai kreipkitės į egzorcistą, jie padeda.
– Na ką jūs, Vaclovai – tai šarlatanizmas, – atsakiau. Padėjimas man būtų tik tada, jei kankinimus išjungtų ir jų neįjunginėtų. Mane su kažkokia aparatūra kankina, o ne dvasiomis piktomis. Ne dvasios, o nusikaltėliai mane kankina. Net per Žemės palydovą mane ir seka, ir kankina, o ne iš pragaro, kuris jau seniai perpildytas būti turėjo.
– Kaip norite. Aš jums pasakiau, ką galvoju.
Stojo kelių minučių tyla. Man kompanijoje ji visą laiką būna nepakenčiama, todėl pats, kad ir kokia nesąmone, prabylu. Tačiau prabilau ne aš.
– Pagaliau, aš nežinau, – pridūrė Vaclovas. – Va gal Antosė daugiau žino, – ir paėmė į ranką butelaitį, kuriame jau nedaug buvo likę, bet ir pasigėrę nebuvome nė vienas, nes gėrėme sočiai užkąsdami: buvau padėjęs nemažai dešros su baltais lašinukais joje raudonoje. Mergina atsistojo ir gurkštelėjo mažą gurkšniuką pati viena iš savo stikliuko, nelaukdama kol mes savus pakelsime. Garsiai trinktelėdama jį nugertą ant stalo, kad net išsiliejo, nes ne visą išgėrė, tūžmingai užsiplieskė, bet po pirmų žodžių iškart ir apsiramino:
– Aš tai žinau. Ne tiek žinau, kiek tikiu. Namie perskaičiau visą jūsų tekstą. Ir įtikėjau. Kaip Šventu Raštu.
Vaclovas irgi savo nuomonę pasakė:
– Man tai neaišku. Matau čia jūs paprastai gyvenate. Negi kas užsiimtų tokio paprasto žmogaus kankinimu net per Žemės palydovą! To mes ir atėjome pasižiūrėti kaip jus „kankina“ (žodį „kankina“ jis pasakė su ironija). Netgi ne paprastai – prastai jūs gyvenate, – ir parodė pirštu į kėdę, kurios apmušalas buvo matomai praplyšęs ir matėsi fanera. (Beveik visos kėdės mano bute tokios apdriskusios – atleiskite, ponai, kurie pas mane ateisite.). – Atsiprašau, bet tai nesąmonėmis kvepia, nors ir nejuokinga, – kalbėjo Vacys.
– Deja, tai tiesa. Jei perskaitytumėte laikraštyje, kad mane kankina, tai patikėtumėte, o kai aš sakau – netikite. Ar maža technikos stebuklų. Schemas perskaito iš palydovo, mato kur žuvų vandenyne daugiausia, o kad mintis seka ir kankina, tai niekas netiki. Tyli visi kaip vandens burnose prisisėmę, nors rašinėju jau penkeri metai. Gal bijo prieš KGB opiniją prasižioti.
– Kokią opiniją! KGB jau užmirškit, seniai jų nėra, – vėl tą patį aiškino Vaclovas.
– O tai kaip tą gaujelę vadinti. Kad jie KGB – tai toks jų apvadinimas pats artimiausias, tiksliausias. Vien tai, kad jie tokią aparatūrą turi, vien tai parodo, kad jie KGB. Ta aparatūra labai nusikalstama, tai naikinimo aparatūra, žiaurių kankinimų aparatūra. Juk Lietuvai aš nenusikaltęs niekuo, Vacy! Tuoj sukurs ir robotą, tokį kaip gyvas žmogus, o jūs Vaclovai netikite, kad seka mano mintis ir kankina.
– Netikiu ne vien aš. Ir jinai, nors jinai ir įtikėjo, – pažvelgdamas į ją pasakė.
– Aš savo nuomonę pati pasakinėsiu, – tarė ji. Nepiktai, bet iš to supratau, kad jų nuomonės skiriasi. Ir pabūgau, kad jie nors nesusipyktų mano bute.
– Gal aš ir patikėčiau, kad toks stebuklas yra moksle, bet kad sektų ne įžymybę, o tokį paprastą žmogų – neįmanoma patikėti. Manau, kad jūs kenčiate nuo kažko kito, ponas bičiuli, – sakė jis.
Mergina vėl atsistojo ir pradėjo apžiūrinėti knygas. Išsitraukė iš lentynos, tarsi namie būdama, Dostojevskio „Lošėją“ ir ją pavartė. Man net patiko kad ji taip nesivaržo, tuo tik draugišką netarpiškumą man parodydama. Viename atsitiktiniame puslapyje perskaitė: „Visi rusai, kai turi pinigų, važiuoja į Paryžių“. Ir pridūrė lyg pati sau, netgi aiškiai, kad pati sau: „Turgenevas Paryžiuje dvidešimt metų išgyveno“. Tada pakėlė akis į mane:
– Rusiškai neskaitote, – paklausė manęs.
– Ne, neskaitau. Kai kurių žodžių nesuprantu, nors rusiškai moku. Pagaliau imant, savo kalbą reikia palaikyti, o ne rusų, ar bet kokią kitokią.
– Ir enciklopediją turite.
– Dvidešimt tomų, – pasakiau aš. – Bet minčių sekimas joje neaprašytas. Ši naujovė enciklopedistams dar ne naujovė. Pavyzdžiui, galėtų būti ir straipsnelis „Minčių skaitytuvas“. Juk aprašo net tokias smulkmes kaip terkšlė.
– Dvidešimt vieną tomą jūs turite, – netikėtai pasakė Vaclovas, ir atsistojęs bakstelėjo pirštu į enciklopedijos papildymus, tarsi mes su Antose būtume akli ir nematome.
– Intelektualinį gyvenimą gyvenate ar ne, – pasakė man mergina.
Aš nieko neatsakiau, nutylėjau, nes gyvenu kankinio gyvenimą, o ne kokį ten intelektualinį. Žinoma, reikėjo man daugiau pasakyti kokį gyvenimą aš gyvenu.
– Ir radijos klausotės.
Tai tariusi ji priėjo prie radijo ir ranka nubraukė nuo jo dulkes.
Tuo momentu aš pajutau norą valgyti, nors aiškiai buvau jau pasisotinęs. Supratau, kad tai gaujelė bangomis man įjungė dirbtinį norą valgyti, bet, žinoma, nepuoliau valgyti, nei į virtuvę nenuėjau, svečius palikęs, tik pasakiau jiems, kad tokį norą įjungė. Aš gaujelei priešinuosi. Net kai ir vienas būnu namie, dažniausiai valgyti neinu, kai dirbtinį norą valgyti įjungia. Kenčiu kaip Cidzikas alkio jausmą, ir viskas.
– Kaip tai atrodo dirbtinis noras? – paklausė ji.
– Labai paprastai, netgi įprastai – atsiranda noras valgyti, ir tiek. Neįprasta tik tai, kad šis dirbtinis noras valgyti būna daug stipresnis už natūralųjį. Tiesiog ristele, o kartais net šuoliais nulekiu į virtuvę, kai įjungia. Tie niekšai nepaiso, kad mano kraujas riebus ir cukringas – vis tiek mane storina. Jie daug ką gali. Pavyzdžiui, mieste išgeriu alaus, o kai pareinu namo, kartu burnoj pasidaro. Tą kartumą laiko įjungtą kiek nori. Bet kartumas tai smulkmena su kitais poveikiais bangomis, kuriuos man daro, palyginus.
– Užkalkės kraujagyslės, jeigu šitaip maitins jus.
– Toks storumas, tai dar nieko. Bet irgi rodo kaip gyvenate, – įsiterpė Vaclovas. O Antosė vis apžiūrinėjo mano knygas.
– Pas jus knygų kaip bibliotekoje, – tarė negarsiai, sau panosėje. Bet buvo girdėti.
– Pilnakraujį gyvenimą gyvenate. Ir radijos pasiklausote. Ar klausotės? – vėl užvedė kalbą.
– Klausausi, – atsakiau. Daugiausia lietuviškų dainų. Bet stotys daugiau šneka, negu dainuoja. Gerai būtų, jei atsirastų stotis, kuri vien dainas transliuotų ir nekalbėtų, lietuviškas daineles.
Vaclovas prunkštelėjo kaip kumeliukas.
– Man ir kankinimus lengviau kentėti, kai klausausi dainų.
– Jūsų knygose nėra antspaudų – kokiame čia, aaa...: septynioliktame ir trisdešimtame puslapyje nėra antspaudų, – visai iš konteksto prabilo Vaclovas, pats to dalyko nei nepasižiūrėjęs, ir pažvelgė klausiamu žvilgsniu į Antosę.
O Antosė priėjo prie radijo, kuris raudonuoja ant keturkojės taburetės prie mano lovos, ir dar kartą nubraukė su ranka nuo jo dulkes, nors dulkių ant jo lyg nebuvo. Tai pamatęs, aš pagaliau susinepatoginau ir mandagiai pasiūliau jai nueiti į vonią rankas nusiplauti. Ji vonia pasinaudojo ir išėjusi sako:
– Na ką, gal jau eisime, nes gal ir maudytis čia užsimanysime. Tik dar vieną viešą paslaptį pasakykite, Jonai. Koks ten skelbimas pas jus ant stiklo priklijuotas?
Aš pasijutau tarsi išvaduotas iš nepatogumo. Man nuo pat jų atėjimo buvo nesmagu, kad pas mane ant lango stiklo priklijuotas skelbimas. Atrodo kaip kambaryje pas beprotį. Bijojau, kad tokiu jie manęs nepalaikytų.
– Tuoj parodysiu kas jame užrašyta ir matosi tik iš lauko pusės.
Aš ištraukiau iš krepšio nešiojamąjį kompiuterį ir sakau:
– Va, ant stiklo toks pat užrašas koks čia ant kompiuterio. (Jį aš esu užsilipdęs ir ant kompiuterio antvožės, kad, kai kavinėse rašau, žmonės matytų.).
Antosė pusbalsiu perskaitė: „Išduok teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina mane nuotoliniu būdu. Jonas Baranauskas, t. 861399523“.
Ji ne tiek nustebo, kiek susijaudino ir su tokia užuojauta pažvelgė, lyg aš būčiau jau mirštantis. Nuleidęs akis susigraudinau.
– Yra kaip yra, – tepasakė ji.
– O kaip jūsų judėjimą seka? – susidariusią įtampą nutraukė Vaclovas. – Ar tai iš paskos jums eina.
– Ne. Daugiausia žmones sutinku ateinančius iš priekio. Bet eina ir iš paskos, ir netgi pirma manęs, ir skersai kelio praeina.
Vaclovas nusijuokė, nors manęs juokas neėmė. Galop jis pasiaiškino – už save ir už Antosę – kodėl jie vakar laukė manęs:
– Mes iš intelektualų klubo, Jonai. Važiavau mãšina su Antose, ji pamatė einančią savo draugę, todėl sustojome ir kai josdvi kalbėjosi, jūs ir praėjote joms per vidurį. Atsiprašau, Jonai, kad jus užsipuoliau. Ir sau dėkoju, kad neįspyriau jums, nes turėjau tokį užsidegimą.
(Turiu ką pasakyti ir šiuo atžvilgiu: kartą ėjau gatve, raudona striuke apsivilkęs, ir gretimai su manimi įsitaisė eiti kažkoks skarmalius; žmonės, kurie iš priekio ateidavo, praeidavo tarpu tarp mudviejų; neapsikęsdamas šio kėgėbistinio pasityčiojimo, aš sustojau, tada pasivijau jį ir spyriau į užkulnį, kad jam kojos susipainiotų, pats tolyn eidamas jau vienas; jis neliko skolingas ir taręs „Ei, dedia“, pasivijęs spyrė man į užpakalį. Tris dienas skaudėjo, kur įspyrė. Tuo metu vyko 2015 metų Eurovizijos konkursas Vienoje, kuriame dalyvavo ir mūsiškis dainininkas, nuvykęs ten su prodiuseriu ponu A.G. Tad tas dainininkas, rodos Vaidas B, pranešė per radiją,... kad man įspyrė. Maždaug taip pranešė: „Nors Eurovizijoje aš nieko nelaimėjau, bet vis tiek tai buvo geras spyris į užpakalį“.
Taigi buvo vienas iš pavyzdžių, kaip KGB žmonės žiniasklaidoje jau daugybę metų atkartoja mano gyvenimą, tai yra kaip tyčiojasi.).
– Maniau, gatvės chuliganas, o pasirodo esat užuojautos vertas, – tęsė Vaclovas. Jis ir pats perskaitė skelbimą ant kompiuterio, pasižiūrėjo į langą ir klustelėjo:
– Tai ar dar niekas neišdavė?
– Laukiu, kol tai įvyks, – atsakiau. – Kol kas dar ir kankina, ir seka.
– Na tai einam, kol dar niekas neišdavė, nes dar ir mus areštuos, – sukikeno jis, adresuodamas savo juoką Antosei. – O dėl egzorcisto, tai siūlau pagalvoti. Egzorcizmas, tai ne šarlatanizmas. Tai piktųjų dvasių išvarymas, gelbėjimas nuo apsėdimo. Piktosios dvasios sukelia ligas. Bet žegnotis ir litaniją kalbėti neužtenka – jūs nė tų nekalbate – reikia sakramentalijų. Į egzorcistą būtinai reikia kreiptis, norint demonus išvaryti. Tikrai. Daugiau neturiu ko patarti.
– Pabandysiu perskaityti Dostojevskio romaną „Demonai“, – atsakiau.
 
Ir mes atsisveikinome. Mergina man padavė savo ranką ir aš nenorėjau jos paleisti. O ir paspaudimas buvo man prielankus.
– Susišukuok plaukus, Jonai – atrodo kaip velnio ragai, – nutoldamas pasakė Vaclovas. – Matėsi, kad jis išeina jau pasigėręs, todėl ir pykti nebuvo už ką, kad jis taip sako. Bet, prieš man duris užsidarant, spėjo paklausti dar štai ko labai svarbaus:
– Jonai, tu visuomet buvai niekieno. Bet man pasakyk: nežinau kokia didžiausia tavo svajonė?
– Nuvažiuoti į Paryžių, – atsakiau jam. Ir pats sau. Tai išgirdęs jis kažkodėl net pervertė savo akių obuolius ir suriko, galutinai man iš akių pradingdamas:
– Von rusų naikintuvai nuo Baltijos jūros!
Net išsigandau šio jo šūksnio. Labiau būtų tikę, jei Antosė būtų taip pasakiusi. Grįžau į savo kambarį. Prie slenksčio sustojau, bijojau į kambarį įžengti – kad vėl nepasivaidentų. O kai įėjau, baimingai pažvelgiau į tą savo Pranciškaus portretą. Šventasis žvelgė tik aukštyn ir matėsi, kad mano kambarėlis jam nė kiek nerūpi – kaip ir žolė visur auganti, dykumoje išskyrus. Bijodamasis, ar jis vėl portrete neatgis, atidžiai ir ilgai žvelgiau į jį. Bet jis nė bluosteliu nesujudėjo, tik žvelgė į dangų, kaip ir visus maždaug keturiasdešimt metų, todėl net suabejojau ar išvis aš mačiau kaip jis parodė pirštu į lopą ant savo rudo abito. Gal to nė nebuvo. Be abejo, nebuvo. Bet kodėl aš kuo aiškiausiai mačiau jo pirštą! Dar klausiu pats savęs ir nežinau ko: bet kodėl aš kuo aiškiausiai mačiau jo pirštą, kuriuo parodė!? Aš net pamačiau, kad piršo nagas buvo tvarkingai nukirptas, stovėjau arti, ir jokio juodymo po tuo nagu nesimatė. Matėsi, kad tai tvarkingas žmogus. Toks, kaip mano senelis Stasys. Toks tvarkingas, kad prie bičių galėtų eiti. Leiskit nesikuklinti ir pasakyti: Šventojo Pranciškaus pirštas portrete buvo lygiai toks pat kaip ir mano senelio Stasio. Lygiai toks pat. Iš tikrųjų. Ne aklas esu ir mačiau. Senelis mirė 1975 metais, bet kokios buvo jo rankos, koks rodomasis jo pirštas, atsimenu iki šiolei. Rankos buvo gražios, nors valstietiškos. Mažai kas tokias turi (gaila, kad aš jų nepaveldėjau). Aiškiai atsimenu, jau ne mažas buvau. Į portretą bijojau ir pažvelgti, bet sukaupęs drąsos, ir vis dar jaudindamasis, žvilgtelėjau. Ne tik žvilgtelėjau, bet net ir pirštu paveikslan bakstelėjau bei rėmą sukrutinau, nors ir tik tada nusiraminau dėl įvykusio regėjimo, kuris mane taip pribloškė, sukrėtė iki paniškos baimės ir nusipurtymo iš baimės. Bet dabar kad Šventasis portrete atgis, nebuvo panašu.
Pažvelgęs, kur sėdėjo Antosė, pamačiau vizitinę kortelę. Supratau, kad man nematant ji ją paliko. Barokiškom raidėm vizitinėje buvo parašyta: „Laima Antosė Mikelionytė. Lietuvos prancūzų draugijos referentė“. Man liūdna pasidarė kad ji išėjo ir kambarys man tapo vėl tuščias. Man norėjosi prancūziškai jai pasakyti: ateik pas mane sans faute. Bet, o Viešpatie kaip ačiū – ką aš pajutau! Savyje pajutau džiaugsmą! Kankintojai kankinimus bangomis išjungė ir įjungė džiugesio būseną. Deja, tik trumpam – maždaug tokiam laikui, kiek būna vaivorykštės miražas danguje.
O prancūzų – esu matęs – naikintuvai vadinosi Senojo žemyno, o ir tarpžemyniniu vardu, gražiu vardu kaip ir padangė: vardu „Miraž“. Jau ne Antuano de sent Egziuperi,... kuris labai mylėjo savo Konsuelą.
 
2016 m. Vilniuje