„ar myli mane?“
tu paklausei
taip paprastai, taip tyliai,
o aš išgirdau, kaip užgrojo
many tylėję jausmai nebylūs...

kai atsakas lūpose stingo,
tu švelniai man glostei pečius,
ir trikdanti baimė pradingo,
atrakinusi mano žodžius

apnuoginus savo tyrumą,
pridengus gėdą nedrąsa,
aš pirmąkart tariau – kad myliu,
šventai tikėdama, jog tai tiesa...

dangus nušvito spalvomis,
kitaip pakvipo gėlės,
kai užsimiršom svaiguly,
kai dviese tapom vienu...

širdis kalbėjo su širdim,
o lūpos gėrė sielą –
ką man kuždėjai tu tąsyk,
žinos dabar tik ievos...
-----------------------------------
vis bėgo metai... mes dažnai
sugrįžtam į tą pievą,
kur meile kvepiančiais žiedais
vis žydi mūsų ieva...