Nuskynė paukštį iš dangaus
Laukų arimai pleiskanoti,
Kurie šeriais pernykščiais
Badosi,
O jam, šiukštu, negalima suklysti,
Dangus platus ir žemės
Nemažai.
Surasi vietos sparnui skleistis,
Sotumui tiesti snapą.
Tik tas dilgsėjimas po plunksnomis.
Ką sako jis?

Kai šąla, tai ir išleki
Ieškoti šilumos,
Giesmes gimtinėje palikęs.
Sparnus tik nerimas mankština.
Gimtų namų paveikslas vyzdžiuose
Įstrigęs,
Miškų žalieji guotai,
Ežerų ir upių virpesiai,
Papievių išlytėjimai
Skaičiuoklėn sudėti.
Tai, ką turi, negali iš vidaus
Išplėšti niekas,
O skrydį prigesinti gali
dargana.

Minčių saulėtekio gana ir vėl
Sklandai padebesiais.
Net nemąstai, kaip saulė
Nusileis.
Rytų brėkšmėj, pajautęs pulsą
Šilumos bangų,
Sušuksi sau:
- Dangau, skrendu!

Atgal namo lekiu! Laukimas vėl
Šešėliais sušukuos gimtinės klonius
Ir skaudžiai tąsyk
Paliktą
Jaukumą.

Namo, tiktai namo!

Nors sielos
Vyturiu,
Nors vyšnios žiedu
Tėviškės
Sode.