Galėčiau aš 
nubraukčiau prakaitą nuo tavo veido
nuimčiau pūką nuo žilų plaukų
paglostyčiau randuotą ranką, galvą
daryčiau, ko nedarius –
                                        negaliu...

Prisėsčiau aš
ant tavo lovos krašto
su mėtų arbatėlės puodeliu,
tylėdama žiūrėčiau, kaip ją gersi –
norėčiau to, bet –
                                        negaliu...

Kalbėčiau su tavim
visokius mielus niekus,
klausyčiau  ir pamokymų rimtų
kvatočiau vėl iš tavo pokštų
daryčiau visad tai, bet –
                                        negaliu...

Grąžinčiau su kaupu
tau meilės skolą –
ją slogiu akmeniu jaučiu...
norėčiau ištaisyt klaidas lemtingas –
norėčiau, bet nebegaliu,
per vėlu...
                                       mamos nebeturiu...