Paskendai kažkada mayje
It glėbys būtų dumblinas liūnas
Ir dejuoji kasdien,
Jog balti apsivėlė sparnai.
Kas mums liko dabar?
Abejingas bevėstantis kūnas
Be katarsio, maldos,
Be šnabždėjimo aršūs keiksmai.
Žvynais rengiuos ryte,
Kad pateisnčiau piktą: Gyvatė! 
Tu ištrūkęs rangais,
Kol išsprūsta ir man: Tai žaltys! 
Palaiminga tyla,
Kai pratūnome nieko nesakę.
Argi tu nežinai, 
Kad abu nebūties paliesti
Esam mes trūktini.
Kokios aistros iš dvasiškai luošo?
Kam – it liūnas glėbys,
Kam – šalti it varlės bučiniai.
Pakentėk, neilgai.
Mūsų dienos bebėgdamos švokščia.
Aš paleidžiu tave.
Tik ar šliauši kur link bežinai?
Dega sielos žaizda,
Atplėšta kur svaiginusi meilė,
O vienatvės tulžis
Išsitaško ant to, kas arti.
Jeigu mudu ropliai,
Dar nereiškia, kad niekad neskraidėm.
Gal tik vartai dangaus
Kaip glėbiai aklinai užverti.