Kai rudenį numiršta medis
Ir kilimas geltonas dengia žemę,
Nostalgija – tartum padvėsusi kalė –
Mane ir vėl kažkaip keistai suvėlė.

Kažkaip įlindusi į kūną,
Mane padaro lyg bekūnį.
Lyg be minčių klajojantį likimo vingiais
Lig paryčių bemiegių vangiai tingiai.

Pravertas langas į pasaulį – ne paguoda,
Nors ten jausmams ir džiaugsmui atsiduoda
Galutinai dar nenumirusi gamta
Ir gatvė, judesio ir klegesio pilna.

Padvėsusi kalė – nostalgija – jausmus suvėlė.
(Per  vasarą turbūt pakankamai pasiilsėjo?!)
Su rudenio tyla ir vėl atėjo –
Jai minganti gamta vartus atkėlė.