Tai, kas man svarbu, priminė, kas visai nesvarbu: gulėjimą Šv. Jurgio ligoninėje Vilniuje, kurios dabar gal jau nė nebelikę – komersantai joje jau bus biurus įrengę, jie niekad nesiskaito su paveldu ir istorija, su tradicija; net Gedimino prospekte vieną namą, arti Seimo, nugriovė, ir statys jame svetimkūnį daugiaaukštį. Gal firma „IrDaiva“ statys, ar kokia nors kitokia, nežinau. Čia prasitarsiu apie mažutėlius dalykus, o ne apie tuos, kurie man labai dideli. Štai šie maži, o man svarbūs: vakarais man gaujelė, kuri jau 20 metų bangomis mane kankina, įjungia man dirbtinį dūrimą kojų apačioje. Tai kairioje kojoje, tai dešinėje. Trūkčioju kojas, kai bangomis dūrimą įjungia. Bijau apie tai net kalbėti, nes kentėti tokį „durstymą“ labai sunku. Va aš apie ką.
Kai Lietuvos nepriklausomybe dar nei nekvepėjo, atsiguliau Šv. Jurgio ligoninėn, kuri tada vadinosi tik kažkuriuo numeriu. Sakykim, „bolnica nomier šiestj“. Tada „ieškojau ligos“, nes ir tada niekuo nesirgau. Labai menkai maitinausi, todėl atsirasdavo galvos svaigimas – tai dėl šios priežasties atsiguliau išsitirti. Čia bus ilgokas pasakojimas. Tirtis nebuvo dėl ko, bet tada dar neįtariau, kad mano svaigimas tai ne liga, o maisto trūkumas. Maitinausi kaip skurdžius ir kaip skurdeiva. Dirbau Knygų rūmuose bibliografu ir pietums išeidavau tik šitaip: centriniame gastronome nusipirkdavau pigiausią bandelę, už tris kapeikas, ją, išėjęs ant suoliuko, sušveisdavau pasigardžiuodamas ir eidavau vėl į Knygų rūmus (ir nebuvau storas). Čia atėjęs... įlipdavau ir Rūmų kieme augančią kinišką trešnę, ir užpildydavau nebaigtą pietavimą prisiskintomis trešnėmis. Bereikėdavo tik ranką ištiesti ir burna būdavo pilnutėlė. Nors jos nekoloringos, bet kokios būdavo skanios! Kokios sotinančios! Kaip mergužėlės vyšninės lūpos (neminint tų lūpų, kurios dar gardesnės). Tokiu pietavimu – o vakarienės ir pusryčių lyg išvis man nė nebūdavo, tokį gyvenau metą – aš užsitarnavau galvos svaigimą. Turėdavau vakarais „Arbatinės“ (pigiausios) dešros, bet nebuvo to gana normaliai sveikatai. Kiek aš ten bibliografu dirbdamas beuždirbdavau: rodos 87 rublius, iš kurių dvidešimt turėdavau sumokėti už kambarį, kurį nuomojome dviese; taigi šeimininkė už mus iš viso gaudavo 40 rublių!, nemažai. Manydamas, kad šis svaigimas yra liga, ar bent negalavimas, nuėjau į savo rajono polikliniką, kuriame buvau prisiregistravęs (neprisiregistravęs nė poliklinika negalėjo pasinaudoti, ne tik į eilę butui gauti negalėjo patekti), ir gavau siuntimą pagulėti ligoninėje, kurioje ištirs mano sveikatą. Ten nieko neištyrė, tik sakė, kad patologija kairiajame smegenų pusrutulyje. Skyriaus vedėjas, paguldęs mane ant „tapčano“, guminiu plaktuku padaužė kelyje ir pagal tai, kuri koja aukščiau iššoksta, nustatė, kurioje susirgimas pusėje. Tuo kalbėjimo nebaigiu, nes dar noriu, be kitko, pasakyti, kad į ligoninę buvau atsivežęs krūvą knygų, kurias man reikėjo perskaityti norint išlaikyti egzaminą universitete: studijavau jame neakivaizdiniu būdu lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet skaičiau, atsimenu, ir „Aną Kareniną“, kaip žinoma, didžiausio rusų rašytojo Levo Tolstojaus romaną, nors man didesnis rusų rašytojas buvo psichologiškasis Fiodoras Dostojevskis. Būtent todėl, kad psichologiškasis. Vakaruose, sovietų laikais, jis buvo populiaresnis negu Leninas, kas man labai tada plėtė akis: ten, geidžiamuose Vakaruose, Dostojevskio knygų tiražai viršijo Lenino raštų tiražus! Gal klausydamasis „Amerikos balso“ tai sužinojau, bet rodos kad ne. Neatsimenu kaip ši beveik politinė paslaptis ir iki manęs atklydo.
Palatoje, kurioje gulėjo ne du žmonės, kaip dabar įprasta, o septyni, įskaitant taip pat ir mane, gydėsi ir juodbruvas kaip čigonas rusas jūreivis. Jūreiviaudamas jis buvo išlipęs ir Vakaruose. Mat laivai, meškeriodami prie vakarietiškų šalių, jose trumpam ir išsilaipindavo, lyg į Eldoradą. Šiam jūreiviui labiausiai įstrigo į akis tai, kad ten labai mandagiai elgiasi policininkai, kurie reguliuoja eismą. Jokių kumščių vairuotojai ten vienas kitam nerodo, ir keiksmų, pas mus įprastų, ten, kaip jis sakė, nesigirdi. Eismo reguliuotoja tik maloniai, baltai pirštinėta rankele bepamoja, duoda ženklą važiuoti, švelniai paliepia sustoti, o ne trinkteli su marga šachmatine lazdele tarsi per snukį. Jis taip pasakojo, bet vis tiek pasisakė už sovietų režimą.
Dar palatoje gulėjo balerūnas Vytautas Kudžma (dabar Gedimino ordino kavalierius!), kuriam kėdės galvą buvo sutrenkusios. Repeticijose per pertraukėlę jis su kitais sėdėjo salės pasienyje, kur jam už nugaros, taupant salės plotą, buvo sudėta visas aukštas kėdžių. Tos kėdės, jam besėdint, ant jo nugriuvo ir smarkiai sutrenkė galvą. (Bet ir toliau jis operos balete šoko – linkėčiau sėkmės!).
Kitas įžymybė, kuris toje pačioje palatoje gydėsi, buvo tautosakininkas Norbertas Vėlius. Juodaplaukis, labai malonus, malonus kultūringai ir niekaip kitaip, šnekėjo ypatingai gražia, netgi nepakartojama dikcija, vardu pavadintas tokiu, kokio nebuvau nė girdėjęs: Norbertas. Pavardė irgi ne kiekvienam girdėta ir graži (ne slaviškai priesaguota), atitinkanti jo gyvenimo pašaukimą. Ligoninėje aš jį pažinau iš to, kad turėjo vakarą, kuriame – Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje – ir man pasitaikė buvoti. Tame vakare – jame aš buvau su panele iš Anykščių Nijole Kairiūkštyte – jis kalbėjo apie lietuvių mitologiją, o paskaitos gale ėmė rūstauti ir priekaištauti, kodėl rašytojai savo kūriniuose mūsų mitologijos nepanaudoja! Jos šitiek daug! Tokia turininga! Jis imperatyviai apie tai pakalbėjo. Beje, juk tai būtent jis parašė knygą apie baltų mitologiją, kurią aš, KGB sekamas (gaujelė seka mano mintis, ir kankina bangom), bijojau ir paskaityti, ne tik perskaityti. (Dabar gaujelė beveik kasnakt kankina mane dirbtiniu kvėpavimo apsunkinimu, įjunginėja dirbtinį prakaitavimą, naktimis transliuoja man į galvą dirbtinius košmariškus sapnus.). Bet ji, Vėliaus knyga, tebėra mano namų bibliotekėlėje, gražioje knygų lentynoje, knygų spintoje, kuri yra puošniausias mano interjere baldas – alsuoja kultūringuoju praeities devynioliktuoju amžiumi, kuriame buvo ir Hugo, ir Stendalis, tuo papildydama ir mano niekam nežinomą buveinę, pilną kančių dėl to, kad KGB gaujelė, niekieno neareštuojama, kankina mane bangomis. Dar ir Donato Saukos paskaitoje (Respublikinėje bibliotekoje) su panele Nijole aš buvau. Sauka (dabartinio dailininko Saukos tėvas) pasakojo irgi apie tautosaką. Kas nežino jo knygos „Tautosakos savitumas ir vertė“, išėjusios ne vienu leidimu. Joje jis taip subtiliai mūsų tautosaką aprašo, ypač dainuojamąją tautosaką, kad tautosaką pamilau, kuri iktolei man – mankurtui ir neišmanėliui – buvo mažai beverta. Šią jo knygą, dėl jos įtaigumo, perskaičiau tris kartus. Man gamindavosi adrenalinas ją skaitant, ji buvo kaip narkotikas, kurių kitokių, pardavinėjamų, aš nesu nė ragavęs. Ilgainiui KGB iš manęs tą knygą pavogė (beje, su Saukos autografu). Bet išliko atminty iš tos knygos konkretus dainos dvieilis, tiksliau tik vienaeilis: „Mano kojelės, mano kojelės prisivaikščiojo“. Šią dainą literatūros vakaruose labai įtaigiai deklamuodavo Laimonas Noreika. Taigi Donatas Sauka tame Respublikinės bibliotekos renginyje pasakojo labai sudėtingai, o paskaitos gale priėjo prie panelės Nijolės ir paklausė: „Tai ar ką nors panelės suprato, ką aš kalbėjau“. Mat ji buvo labai graži, geltonplaukė, sėdėjome arti scenos. Aš, greta jos sėdintis, išsigandęs apsidžiaugiau, kad man jis tokio klausimo neuždavė, uždavė jai. Šiuos vakarus vedė literatūrologas Vytautas Vanagas, kalbėjimo santūrumo įsikūnijimas. Jis tik paskelbdavo kas kalbės ir vakaras prasidėdavo. Kaip sakoma, santūrus buvo kaip suomis (štai ir dar vienas palyginimas palyginimų žodynui, nes šie žodynai, kaip ir kiti, bus leidžiamas nuolatos metui atėjus, o ir laikų pabaigoje).
Ligoninėje jis, Vėlius, gydėsi nuo migrenos. Rodos tik aš vienas čia buvau sveikas, nors maniau, kad sergu. Tuo laiku lankiau pramoginių šokių repeticijas Kosciuškos gatvėje (lankiau su žurnalistu Dariumi Lukoševičiumi, o šokau poroje su panele Tatjana, kuri labai nemėgo lietuviškai šnekėti, bet prabildavo; buvo graži, dėvėjo pilką, poilgį, žemyn labai išplatėjusį pilką sijoną), ir gydytojas trečiadieniais išleisdavo mane iš ligoninės į tas repeticijas eiti. O vienądien iš repeticijų į ligoninę negrįžau, nes nuvažiavau pas savo panelę S. ir ten, Dieve, kaip ačiū!, pas ją apsinakvojau. Ji nuomojo kambarį su savo drauge V., abi buvo studentės prancūzistės, ir pavaišinusi beprotiškai stipria juodąja gruziniška arbata, išeiti manęs nepavarė, bet nuėjome gulti, nes jau buvo tamsu. Niekad arbata, išskyrus dar vieną atvejį, manęs taip jaudinančiai nebuvo paveikusi. Ji mane paveikė kaip 40 laipsnių Mendelejevo degtinė. Aš tada savo mylimą mergaitę išragavau kiek norėjau, ir niekad to nepamiršiu, nes gyvenime nėra puikesnių dalykų kaip ta naktis, kuri buvo. Ačiū tau, nuostabiausioji! O apie Dmitrijų Mendelejevą tą sužinokime, kad būtent jis užtvirtino, jog geriausia degtinė ta, kurioje alkoholio yra 40 procentų. Pakanka jos nusipirkti ir įsitikintumėte – tos degtinės, kuri etiketėje vadinasi „Teisinga“ ir yra viena iš pigiausių, iš duoninių grūdų pagaminta (tik neišimkite jos iš prekybos! kaip degtinę „SOS“ išėmėte, kurią gėriau). Girdėjome apie Mendeliejevą kiekvienas, kuris vidurinę mokyklą pabaigęs, o apie šį degtinės optimizavimą – mažai kas bežino. Butelio etiketėje ir jį patį galima pamatyti; šiek tiek sutaršytais plaukais, tokiais ilgais, kokių augintis mano jaunystėje sovietai neleisdavo. (Žinoma, jei esi prasigėręs valkata, tai leisdavo, nekliudydavo milicija plaukams augti.).
Beje, čia minėtas Darius turėjo „kombainą“ ir man įrašė į magnetofono juostelę geros vakarietiškos muzikos. Kas tas kombainas? Tai ne tas, kuris javus pjauna, baisiai riaumojantis šimtu savo krumpliaračių ir dulkių debesį išpučiantis, kaip ir tarybinė kuliamoji (yra daina apie kuliamąją – klausykitės „Pūko“– o aš eilėraštį apie kuliamąja buvau parašęs, bet kankintojai bangomis kankindami privertė šį eilėraštį išmesti, kaip ir visus kitus). Ar nepamiršote minties vis trūkčiojančios: kombainas, tai buvo lagaminėlis, kurį atvožus randi... patefoną plokštelėms, dvikasetinį magnetofoną o, rodos, net ir radiją (jis mažai berūpėjo) vienoje vietoje. Tai buvo mano išsvajotasis muzikos instrumentas, bet jo nė pamatyti neteko. Darius jį turėjo iš to, kad jo tėvas Jonas Lukoševičius dirbo korespondentu Amerikoje, iš ten šį kombainą Darius ir gavo.
Išgirdau per radiją dainą „Užmiršk gėlėtus ties jūra krantus“. Leiskite pasiklausyti.
 
Bet ir šokti jau nebegalėčiau. Paskutinį sykį, kai bandžiau daug šokti, gaujelė bangomis labai žiaurų kankinimą man įjungė (kaip juos išsmaugti; bet Dieve atimk iš manęs šį pyktį, o iš jų – kankinimo aparatūrą). Tokį žiaurų kankinimą įjungė, kad atsiguliau į lovą, nė šokių pabaigos nesulaukęs. O dainavo tuose šokiuose ir nuostabią dainą „Kvepia žiedai“, kurią, lengvo, bet labai efektyvaus žanro, galima išgirsti per kaunietišką „Pūko“ radiją. Kauniečiai visą laiką buvo „nacionalistai“ – lietuviškas dainas štai dabar leidžiantys, kai dar komunizmas nepabaigtas pastatyti, nešneka apie socialistinį lenktyniavimą. O kai girdžiu per „Lietaus“ radiją puikią, reto melodingumo dainą „Kažkada mes šokom – tu sakei nemokam, širdies negaliu sustabdyti“, įsivaizduoju, kad tai daina apie šokį su ja, su Tatjana.
Galop priartėjau, nuo ko norėjau pradėjau. Aaa, tiesa, dar ir tos ligoninės sesutę prisikalbinau draugauti – į savo erotines pinkles vos neįsiviliojau. Bet ji į santykius su ligoniais nenoriai besileidosi, nes jai tai buvo per žẽma. O aš, kai ją tik pamatydavau, negalėdavau nuleisti žvilgsnio nuo krūtų, kurios buvo man manosios. Jau neatsimenu jos nei vardo. Kai išėjome iš ligoninės pasikviečiau ją kinan – patekome, nors buvo ir kitoks pasirinkimas, į „Maskvos“ kino teatrą šalia Rotušės, kuris buvo dar neseniai atidarytas. Kino žiūrėjome dieną, todėl salė buvo nepilna (be abejo ir dėl to, kad kinas buvo prastas, o ne koks nors spalvotas vakarietiškas plačiaformatis). Sušalau tada per tą kiną kaip niekad: daugiau neturėdamas, tik puspaltėliu buvau apsivilkęs, o po juo – tik megztukas ir „maikė“ (ar jau yra šiam žodžiui pakaitalas?). Seniau, kai būdavo susitinki su mergina, tai eini ne bet kur, o būtent į kiną. Tai buvo prieinama kaip ir ėjimas į bažnyčią. Kavinės, tokios geidžiamos, būdavo neprieinamos dėl sausakimšiškumo jose ir dėl to, kad kapitalo reikėjo turėti daug daugiau, negu kinui. Kinui būdavo, jei perki bilietą pirmose eilėse arti ekrano, tai bilietas kainavo 20 kapeikų. Salės vidurys, pavyzdžiui, ir naujame, pačiame prestiziškiausiame, „Lietuvos“ kino teatre, buvo pats brangiausias, o galutiniai suolai, suolų eilės, buvo vėl pigesni. Kai būdavo atsisėdi pirmoje eilėje, tai nežinai kur, kai rodo filmą, nežinai kur bežiūrėti: kairėn ar dešinėn – ekranas toks neįprastai platus. Bet ilgainiui akys kažkaip pripranta, ir matai visą ekraną iškart, galvos nė nesukiodamas. Kaip tik pirmosiose eilėse man dažniausiai ir tekdavo sėdėti, nes niekad pinigų pertekliaus, mano Viešpatie, neturėjau.
Vėl į ligoninę. Dabar jau galutinai istoriją baigiu, jeigu dar ko nors neprisiminsiu.
Iš palatos skaityti knygos išėjau į koridorių. Buvau išilginiais dryžiais pižamuotas kaip ir visi ligoniai, kaip, rodos, ir kaliniai būdavo „pižamuoti“. Atsisėdau ant kėdės pasienyje ir skaitau minėtą „Aną Kareniną“ (koks gražus vardas ir pavardė! Ir ji pati kokia graži – matome ne vien knygos viršelyje). Tuo metu koridorių plovė valytoja, maišinį skudurą užsivyniojusi ant ilgakočio medinio šepečio. Kur ji grindis išvalydavo, ten likdavo šlapia ir švaru. Bevalydama grindis ji priartėjo ir prie manęs – skaitančio ir dėmesio daugiau į nieką nekreipiančio, o tik į knygą. Valytoja valė stropiai, labai stropiai, tiesiog sąžiningai – visas grindis iki pat sienų grindjuostės. Kai priartėjo prie manęs, man reikėjo šalintis, arba bent kojas pakelti, kad ji ir po mano kėde, tai yra po manimi, grindis išvalytų. Keltis aš nei neketinau, nes nenorėjau, todėl kai ji su šepečiu priartėjo, aš nei nepajudėjau. Ji liovėsi brūžyti šepečiu kai tas šepetys buvo jau prie mano kojų, ir sako: „Podnimitie nogi“. Tai reiškia „pakelkit kojas“. Kojas pakėliau. Ji buvo tiek gera, kad nepasakė „pašol von“, bet leido man ir toliau kėdėje sėdėti ir kojas pakeltas laikyti, kol ji po manimi išvalys. Man tada kažkodėl buvo velniškai linksma ir netgi smagu. Būtent dėl jos ir dėl šios savo išdaigos. Gal todėl, kad buvau dvidešimt maždaug dviejų metų (oi ne, buvau daug jaunesnis). Kas toliau dėjosi, tarytum posėdyje vyriausybės?
Taigi prisiartinusi prie mano šlepečių, tai yra prie kojų, pasakė: pakelkite kojeles, nors aš jau buvau jas pakėlęs po pirmo jos pasakymo. Kad ji pasakė „kojeles“, o ne kojas, rodė, kad ji dar palyginti jauna valytoja, turi jumoro, arba humoro, jausmą. Kaip tik tai – jos jaunumas ir šyptelėjimas – mane ir užvedė ant kelio. Aš nutariau pašposauti. Paklusti būtinai turėjau, todėl daug negalvojęs pakėliau abi kojas dar aukščiau. Jai to tik ir tereikėjo, ji pamazgojo šepečiu po manimi, ir pasitraukė savo keliu – mazgoti toliau (P.S. Kalbininkas Zigmas Zinkevičius Kalbos istorijoje daro prielaidą, kad Maskvos pavadinimas kilęs nuo žodžio „mazgoti“). Bet ji nenuleido akių nuo mano kojelių. Mat aš šposaudamas nutariau pajuokauti ir kaip iškėliau kojas aukštyn kol ji valo, taip jas ir tebelaikiau iškeltas. Kojas gan aukštai pakeltas laikiau. Iš pradžių valytoja nesuprato, tyčia aš iškeltas kojas laikau, ar tik vaizduoju, tarsi ji po mano kojomis dar nebūtų išvaliusi. Ji... pakartotinai išvalė grindis po mano kėde. Po to sako: „Možietie opūstitj nogi“. Rusiškai mokėjau geriau negu dabar, nes nebuvo įmanoma nemokėti, ypač rusų kariuomenėje tarnavusiam. Bet aš tyčia kojas pakeltas laikiau ir toliau, laikiau gan aukštai pakeltas. Kaip žinia, iškėlęs kojas, nei rankas iškeltas, ilgai laikyti negali, bet tada buvau dar jaunas, tad ir galėjau daug. Ji šluostė grindis vis toliau nuo manęs, bet vis gręžiojosi į mane. O aš vis laikiau kojas iškeltas. Tiek aukštai, kad šepečiui nė kiek nesukliudyčiau. Nežinau, gal jai pagailo manęs, šitaip dėl jos besielgiančio, nes ji šūktelėjo, jau lietuviškai: „Nuleiskit jau savo kojas!“. Aš žinoma neišgirdau, nes ir toliau norėjau spektaklį vaidinį, ir nei raumenėliu nekrustelėjau į jos sakymą: tebelaikiau kojas pakeltas. Ji pašluostė dar kelis mostus ir stabtelėjo. Atsitiesė ir ėmė akylai žiūrėti į mane. O aš – nė krust. Vis laikau kojas pakeltas ir knygą skaitau kaip skaitęs, tik vėl sekantį puslapį perverčiau. Nedaug pastovėjusi, ji prisiartino ir pažiūrėjo kokį tekstą skaitau. Matyt jai rūpėjo: rusišką ar lietuvišką, jei jos nesuprantu ir neklausau. Pažiūrėjusi, žvilgtelėjo į mane ir pasakė: „Galite nuleisti jau kojas“. Bet aš jos „neišgirdau“. Nė galvos nekryptelėjęs skaičiau ir toliau, nors dėmesį buvau sutelkęs tik į ją, į šį įvykį, ir net nesuvokiau ką skaitau, nors puslapį jau ir kitą perverčiau. Periferiniu matymu mačiau kaip ji stebisi, tiksliau, nesupranta kaip čia yra: nesupranta skaitantysis žmogus kas jam sakoma, ar negirdi? Gal todėl ji vėl tarė net riktelėdama: „Leiskite kojas ant žemės pagaliau!“.
Aš žinoma nepaklusau, nes norėjosi pasišaipyti kaip pasakyčiau, psichologiškai, dostojevskiškai: vaizdavau, kad skaitau, lyg nieko čia nebūtų atsitikę. Ji lyg netekusi kantrybės, o gal abejodama ar aš nesišaipau, grįžo prie savo šepečio ir valė, plovė grindis ir toliau, tolesne vaga ir plotu. Valydama, akies krašteliu ji stebėjo ar kojų aš nenuleisiu. Žinoma, aš nenuleidau: kojas laikiau pakeltas, nors jau ėmiau jausti, kad ilgai jų pakeltų neišlaikysiu. Jai baigės kantrybė ir paguldžiusi šepečio kotą ant grindų, priėjusi bakstelėjo man į kelį, sakydama: „Gali nuleisti jau kojas“. Aš vis tiek nė nesujudėjau, laikiau kojas taip, tarsi, sakytum, jos yra iš vielos, geležinės, o ne iš raumenų ir iš kaulų. Bakstelėjusi atsitiesė ir laukia mažą valandėlę. Tada man vėl bakst į kelį. O aš vis tiek nenuleidžiu. Tada ji pasielgė drastiškiau, netgi įžūliai: su jėga nuspaudė man koją žemyn net ant žemės. Bet, tai pajutęs, vos ji ranką atleido, aš vėl pakėliau koją aukštyn – į tokį pakilimą, kokiame ją laikiau ir pirma. Ji, rodos pyktelėjusi, spustelėjo mano koją vėl žemyn. Ir nuspaudusi net palaikė ranka man ant kelienio laikydama koją, pagaliau ant grindų prispaustą.
Taigi jai drąsos užteko: nuspaudė mano koją ant grindų ir pradėjo ją laikyti, kad nepakelčiau. Aš paklusau: vieną koją palikau nuleistą ant grindų. Pajutusi, kad nesipriešinu ir laikau koją nuleistą, ji nuspaudė žemyn ir kitą mano koją. Kai tik nuspaudė kitą, kairę mano koją, dešinę koją, kuri buvo jau nuspausta, aš automatiškai vėl kilstelėjau aukštyn. Tarytum mašina suveikiau. Tada ji kita ranka nuspaudė ir dešinę koją ir aš kapituliavau: nė vienos kojos aukštyn jau nepakėliau, o knygą skaičiau kaip skaitęs lyg nieko aplink mane čia nevyktų. Pamačiusi, kad į šį reikalą aš nekreipiu jokio dėmesio, ji patyliukais ištarė „nienormalnyj“ ir toliau ėmėsi savo šepečio nutoldama su juo nuo manęs ir paslapčia žvilgčiodama kaip aš elgsiuos: ar kojų vėl aukštyn nepakelsiu. „Mersi“ norėjau jai pasakyti prancūziškai, bet nieko nepasakiau.
 
Vilniuje, 2016 m.