Ar tai rytas ankstyvas dar buvo, ar vakaras tarsi,
Kai raudonas dangus savo spalvą prarado iš lėto.
Gal viena valanda, gal minutė viena išsibarstė,
Galbūt mirksniai, kuriuos nejučia mes abudu išmėtėm,
 
Nes tada iš dangaus ėmė kristi ne žvaigždės – žvaigždynai
Ir tamsa delnais dengė, o ji turi spalvą tik juodą.
Ir supratome mudu: kaip mums pasielgti, nežinom –
Nebegalim paliest vienas kito ir ranką paduoti.
 
Tad kvėpavome garsiai – net miškas kvėpavimą juto,
Atkartojo jį medžiai šnabždėjimu, aidu grąžino.
Tačiau niekas nemokė ir mes iki šiolei nežinom,
Kaip išbrist iš nakties ir supjaustyti slegiančią plutą.
 
Visgi veidrodžio šukėm išraižėm žodžius „Tave myliu“,
Nors tikėjimo vėjas nurimęs sapne tik alsavo...
.......................................................................................................
 
Net akli būdami, atskirti šimtais tūkstančių mylių
Laikom širdį sugniaužę viens kito tarytumei savo.