Tave – mane
Jie dalgiais užkapos
Norėdami apsaugoti
 
Ir subyrės namelis medy.
 
O mūsų kasdienybė
Vaikiška ir paprasta.
 
Taip vangiai dirigavome
Žaislų gyvenimui,
Lentynoje,
Kur vietos buvo mums palikta.
 
Ar dar turiu aš jausmo?
 
Tiktai basom einu per žvyrkelį,
Prie pėdų limpa akmenys ir smėlis.
Nubyra,
Nieko neįmanoma surinkt
Iš to vaikystės tako,
Į kurį per skausmą kartais grįžtama...
 
Ir būtent jam
Aš negaliu išduoti paslapties.