koks rytas skaidrus šiandien aušta
sutvertas iš rūke pabirusių garsų
pažadintas skrendančio paukščio
ir žemėn skambiai krintančių rasų...

tas rytas jaunasis pašėlęs
nepaiso gęstančių žarų –
gimtojoj padangėj per ankšta –
jau metas jam imtis darbų.

šviesos karūna padabinęs
naktelės juodąsias kasas,
išdykėlis švytintis rytas
bučiuoja dienelei rankas...

vėjelio aistros pakutenta
iš miego jau bunda diena,
nupraus savo spindintį veidą
lelijų baltumo rasa...

naktis tylomis išlydėjo
mėnulio skaistuoles dukras –
saulutė jau rąžos iš lėto,
debesų purendama duknas...

jose glausis vakaro žvaigždės
ir supsis nakties pilnatis,
kol vėl tas nenuorama rytas
pabels į dienelės duris...