Po kiekvienu pasaulio medžiu
Vyro  siela neišmylėta,
Kiek palaidota  žodžių meilių,
Kiek bučinių nelaimėtų.
 
Ką byloja medžio šerdis,
Apkabink ir prisiglauski,
Tau ji švelniai pasakys,
Dar pabūk, dar palauki.
 
Po kiekviena mūsų pėda
Milijonai pėdų apraudotų,
Ir vis lauks motinėlės širdis
Savų vaikų paaukotų.
 
Tenudžiūva toji ranka,
Kuri pakelia kardą prieš vyrą,
Teprasiveria žemė šventa
Ir grobuonį prakeiktą praryja.
 
Lenkiu galvą po beržu žaliu
Ir meldžiu vyrų kraują pralietą,
Jūs atleiskit, kad aš gyvenu,
Kad gyvena šimtai išmylėtų.
 
Kilkit, vyrai, ir savo drąsa
Susiburkit petys į petį,
Kad netaptų patrankų mėsa
Jūs vaikai ir jūs patys.