Iš būtovės laikų,
Nerašytų laiškų,
Nepaslėpusios jų atminties,
Iš tų metų ilgų,
Tų bevardžių naktų,
Sudėliotos tuščios išminties:
 
Ateini tuo taku
Su apsiaustu vaiskiu,
Nori virpančią ranką ištiest...
Bet nusvyra ranka
Link manęs ištiesta,
Nesuspėjusi veido paliest...
 
Ne gegužė šiluos,
Kažkas juokias laukuos,
Pučia vėjai visi keturi.
Ir radastų žiedais
Rausta tavo plaukai,
Nyksta žodžiai, man buvę skirti...
 
Jie galbūt pamiršti
Metų toj sumaišty,
Jau negali dangaus sužavėt.
Tyliai nyksta liūdna
Metų pynė lėta,
Mano „Žuvys“
ir „Alfa“
Žvaigždė...