sniegu taškysis debesys pritvinkę
pakibs viršum galvų dangaus krakmolas
ledinės skruzdėlytės tavo pirštais
bėgios ir kandžios lyg pernykštės skolos
už neužbaigtą tylą
mestą žvilgsnį
paslapčiomis tartum širdies granatą
mes nepajėgūs sniego atitolint
kemši jausmus atgal lyg cukraus vatą
ir daros ankšta
nuo neišsakyto
ir sprogsta lyg lietaus drugiai po kojom
brūkšneliai kalendoriuj laiko kito
kurio nebuvo
jį išsigalvojom
iš degančios žaros rasos ir upių
iš pakalnučių kvapo balto vėjo
kai įsigėrę į viens kito lūpas
mes paskutinę tylą ištylėjom...