Nestabdysiu rodyklių, tik versiu ant skubančio laiko
Juodas kadagio uogas – rožančių varguolės būties.
Arčiau kūno priglus marškiniai pilko lino, šiurkštaus ir palaikio,
Netekės pilnatis. Ir net upės be savo krantų netekės.
 
Naktį paukštis surinks klevo sėklas gyvent išbarstytas,
Žvyro kryžkelėj kryžium išaugus žegnosis lemtis.
Nelauktai skils dangus, kaip nelauktas ateina šikšnosparniui rytas,
Vėjas dulkes sukels ir per sielos angas pritaškys.
 
Ir kai dvylika dūžių varpai tilindžiuos ant grandinių,
Lyg šešėlis atsėlins tyla dilgėlių aprėdais.
Į tikėjimo šiaudą dar stversis viltis paskutinė,
Už vitražų suklups išrišimas ir kaltę atleis.
----
Nestabdysiu rodyklių, tik įžadus davusi lauksiu,
Ar saulėlydžiui tirpstant atplauksi su balta puta,
O gal nakčiai numirštant prieš rytmečio aušrą
Man po kojomis leisiesi plunksna dangaus kruvina...