Senajame Testamente surašyta 613 Dievo įsakymų. Ak, kad dar prirašytų vieną: KGB veikimas uždraudžiamas. Nes jie tebeveikia – seka mano mintis ir kankina mane per nematomąjį atstumą. O jeigu konkrečiau, tai net per Žemės palydovą. Dėl to tenka ir melsti, kad jie kankinimus sušvelnintų, nekankintų išvis, ir kad visiškai nesektų.
Nerasdamas būdo kaip nuo jų išsivaduoti, pradėjau melstis. Kankintojų gaujelė į tai labai sureagavo – jie pradėjo mano maldas retransliuoti man į galvą atgal. Eteriniu būdu, bangų sriautu. Kai pirmąkart šią retransliacija išgirdau, labai nustebau, ir labai pasimečiau. Jau gulėjau lovoje, ir ruošiausi supoteriauti kelis poterius. Ta intencija, kad KGB mane amnestuotų. Buvo Viešpaties 2002-ieji metai. Taigi laisvai Lietuvai buvo suėję jau dešimt suvirš metų. Jie ir ikšiolei, dovanokit, smirduliuoja: seka mano mintis, judėjimą ir bangomis kankina.
Taigi minėtais metais vienąvakar, nespėjus man prasižioti poterius kalbėti... išgirdau savo galvoje poterius jau skambant!, nors tuo metu aš pats poterių nepoteriavau. Supratau iškart, kad tai KGB gaujelės triukas. Transliavo man į galvą poterius, kuriuos poteriavau ankstesnėmis dienomis. Taigi tyliu susičiaupęs, o ausyse girdžiu... kaip aš poteriauju. Tikrai poteriauju aš. Balsas, kurį girdžiu yra mano. Tik truputį mechaniškas. Bet tikrai tai mano balsas ir poteriavimas. Kaip tai keista. Bet, deja, realu.
Tapo aišku, kad jie girdi ką kalbu, ką mąstau, ir ką poteriauju. Vakar dienos mano meldimąsi jie įsirašė į magnetofoną, ir šiandien jį ištransliavo man į ausis. Kad man netektų vargintis, pačiam juos tokius pačius kalbėti!
Šitaip jie pirmąkart įjungė kalbėjimo mašiną – varginimą nuolatiniu kalbėjimu, kuris truko nežmoniškai ilgai, net dešimt metų.
 
Kitur kreipiu šį pasakojimą. Į svarbiausią Lietuvos bažnyčią Vilniaus Arkikatedrą. Į ją aš pradėjau vaikščioti Mišių. Eidavau pėsčias iškart po darbo, o mano darbovietė – naujame pastate žemiau Vileišio rūmų.
Beeidamas bandydavau gintis nuo KGB gaujelės, kurie mano galvos funkcionavimą seka. Gyniausi žodžiais (jie mano ir žodžius girdi), stengdamasis juos sugėdinti dėl tokio jų nusikaltimo, trunkančio šitaip ilgai. Kai pradėdavau kartoti juos triuškinančią formulę, iš savo buveinės jie sakydavo man ir sau patiems: „Jonas muša“. Šie jų žodžiai būdavo krokodilo ašaros. Tas aišku. Tik gal ne kiekvienam aišku kokios tai ašaros konkrečiau. Ogi tokios: kai krokodilas ryja savo auką, tai jam ašaros tuo metu byra.
Kartą man beįeinant į Arkikatedrą, mergina (eteriniu būdu) labai draugiška, tiesiog suokalbiška intonacija patarė: „Priklaupk“. Nuo to laiko įeidamas visą laiką priklaupdavau. Ir tai buvo gal vienintelis kartas, kai balso iš jų buveinės paklausiau. Mat man ir asmeniškai nebuvo priešiška priklaupti į bažnyčią įėjus, nors iktol nepriklaupdavau.
Atsisėsti mėgdavau paskutiniame suole. Kad per Mišias negalėtų į mane kreipti dėmesio nei kunigas, nei jo patarnautojai, nes ir tokie dalykai mano atžvilgiu dedasi, atsiranda žmonių, kurie tyčia spokso į mane. Kitoje suolų eilėje, taip pat paskutiniame suole kaip ir aš sėdėdavo moteris, kuri, kiek matydavau, išoriškai Mišiose visai nedalyvaudavo: nei klaupdavosi, nei žegnojosi, nei atsistodavo. Per kiekvienas Mišias, kuriose aš būdavau ji tik sėdėdavo. Toje pačioje vietoje. Aš spėliodavau, dėl ko ji ateina per Mišias bažnyčioje pabūti. Bet sužinojau apie ją tik tiek, kiek parašiau.
Jei ateidavau anksčiau, tai pirma sustodavau pasėdėdavau suole, kuris pasienyje prie pat durų. Tada matydavau kaip ateina į bažnyčią Vilniaus vyskupas metropolitas Tunaitis. Jis, savo išore, atrodydavo labai kukliai, ant viršugalvio užsimovęs beretę, su smaigiuku jos viršuje, ir dėl tos beretės jis man rodydavosi kaip senovės jėzuitas. Pagalvodavau, kaip gerai kažkada senovėje Vilniaus vyskupas gyveno. Pavyzdžiui, vyskupas Žilinskis. Tą turtingumą rodo išlikęs jo rūmas prie Žirmūnų tilto, kuriame dabar reziduoja net dviejų šalių ambasados, po nepriklausomybės paskelbimo taip karštai lauktos. Atsimenu, kai Vyriausybė planavo ambasadoms rezidencijas, „Vakarinių naujienų“ senukas korespondentas Saliamonas V. pasiūlė ambasadas kurti Kaune. Teko man būti tame trečiadieniniame Vyriausybės posėdyje. Taip pat korespondento rolėje, „Lietuvos aide“ tada dirbau.
 
Ant suolo, kuris prie durų, kartais rasdavau manęs jau laukiančių. Taikėsi ir išmaldą tokiems laukiantiems duoti.
Anądien buvo ir nuotykis. Žiūriu, sėdi vyriškis labai sutaršytais pasišiaušusiais plaukais. Vos man priėjus jis šoktelėjo link manęs, ištiesė ranką ir paprašė sušelpti. Daviau jam žiupsnelį centų, bet iš jų jis, deja, nepavalgys. Manęs ubagai dažnai pinigų prašo, todėl vienoje kišenėje visada turiu pasiruošęs smulkių – baltų centų ir vieną kitą varioką. Šalia paprašiusiojo sėdėjo panašu jo bendrabylis, taip pat varganas. Pastarasis sako lyg man, lyg kažkam nematomam apie išmaldos paprašiusįjį: „Žmogus išajo iš kaleimo, tai nieko neturi“.
Matėsi, kad jie abu nieko neturi. Kuris pinigų paprašė neturi, matau, nei kojinių. Jis nei kepurės neturi, nei šaliko. Neįprastas derinys: jis buvo su žieminiu puspalčiu, sagas užsisagstęs, o kojos sudėvėtuose sandaluose, grynos kaip vasarą. Pajutau kokia šalta jo ranka, kai suverčiau monetas jam į delną. „Žemai lenkiuosi“, – pasakė elgeta ir nusilenkė man demonstratyviai žemai. Aš susinepatoginau ir jau norėjau trauktis, bet staiga sau už nugaros pamačiau du aukštus klapčiukus baltomis kamžomis. Pritemusioje bažnyčioje jų kamžos atrodė net šviesą skleidžia šalia juodai apsirengusių, šalia apsileidusio, seniai nesiskutusio elgetautojo. Nuo priėjusiųjų pakvipo ponišku kvapeliu, bet ir grėsmingais ketinimais. Pamaniau, kad čia kažkas nesąmonėmis kvepia. Vienas atėjusių elgetai sako visai ne klausiamąja intonacija: „Kodėl bažnyčioje elgetauji!“.
Elgeta, tai išgirdęs atsisėdo. „Kamža“ žengė dar arčiau jo ir pakartojo: „Kodėl bažnyčioje elgetauji, ištiesęs ranką!“. Buvęs kalinys nė kiek nesijaudindamas atlošė galvą ir sako: „Geriau ištiesti ranką, negu kojas“. Ir pamažėle ištiesė kojas. Ramiai, nerangiai, braukdamas jas grindimis. Ištiesė klapčiukui beveik iki batų, tuo lyg sakydamas „Eik iš čia“, o gal norėdamas parodyti, kad štai žiemą aš basas. Kaip Napoleono kareivis. Vienas sandalas, praplyšęs iš visų pusių, vos ant kojos laikėsi. Kojos labai akivaizdžiai, skaudžiai subolavo, nes jos dar labiau išlindo iš per trumpų kelnių, ir aš net nustebau, kad kojos tokios, palyginti, baltos. Rankas susikišo į palto kišenes, lyg sakydamas, kad galynėtis nesiruošia.
Tada prabilo antrasis klapčiukas: „Labai negražu čia pinigų prašinėti“. „Iš bado dabar niekas nemiršta“, – pridūrė po trumpos pauzės. „Išeikite“, – pasakė kreipdamasis į vieną ir į kitą. Tuokart atėjo dar ir trečias „uniformuotas“ bažnyčios tarnas, pagyvenęs, šviečiantis savo plike, kaip balta lėkštelė. Nespėjus niekam daugiau jokių kalbų pasakyti, antrasis paėmė savo draugą kalinį už parankės ir pasikūprinę, neskubėdami abu iš bažnyčios iš išėjo. Nueidamas jis rusiškai pasakė: „Geriau būti gyvu šunimi, negu mirusiu liūtu“.
Pasitraukė iš kur atėję ir bažnytininkai. Likau vienas. Atsisėdau suolan, kur kalinys sėdėjo ir bandžiau suvokti kas čia įvyko: teatras, ar realybė, tikro skurdo scena, jo atkarpėlė. „Gal tai buvę filosofai, šie skurdeivos“, – pasvarsčiau apie išėjusius vergetas.
Netrukius iš zakristijos išėjo rankas suglaudęs vyskupas, su jau matytais patarnautojais sau iš paskos, ir prasidėjo Mišios, man mintinai žinomos.
Tai buvo metas, kai aš kasdien eidavau į bažnyčią. Mat vyliausi, kad per bažnyčią KGB gaujele nusikratysiu, per poteriavimą. „Nejaugi jie mano mintis seks ir toliau, jei aš visąlaik tik meldžiuosi“, – viltingai manydavau. Dar pamąsčiau apie žodį „kamža“, kuris man atrodo labai originalus.
 
Kitądien atėjęs į arkikatedrą, prisėdau ant kito suolo, nes ir kitoje durų pusėje yra suolas. Nesinorėjo jokių incidentų, nemaloniai vakarykštį prisimenant. Nužvelgęs visas apystovas pamačiau, kad priekyje, šoniniame suole sėdi dvi į Mišias atėjusios panelės ir smagiai šnekučiuojasi viena kitai į ausį. Šalia jų buvo vietos, tad aš, pralinksmėjęs, nuėjau ir atsėdau joms už nugaros. Mat, jau iš seniau, turėjau subrandinęs planelį: per ramybės palinkėjimą kokią nors merginą pabučiuosiu, jei šiam „aktui“ tinkamą bažnyčioje rasiu, ir jei drąsos pakankamai turėsiu tą momentą. Čia tokios net dvi. Abi gražios ir linksmos. Nežinia kurią pirma pabučiuoti. Bandysiu ir vieną, ir kitą. O gal neteks nei vienos.
Susijaudinęs ne Mišias girdžiu, bet apie pabučiavimą galvoju. Todėl tik kitus pamėgdžiodamas klaupiuosi sėduosi ir žegnojuosi. Kunigo žodžių beveik negirdžiu, bet juos seku, nes laukiu, kada pasakys „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“.
Šie žodžiai atėjo, jų nepražiopsojau. Kai visi ėmė vienas kitą sveikinti aš ištiesiau gražesnei merginai ranka ir pasakęs „Ramybės“, pakštelėjau jai į skruostą. Pajutau, kaip malonu spausti merginai ranką, ir kaip gera pabučiuoti. Ji akimirksniu surimtėjo, matėsi kad pasipiktino, bet atsakė „Ramybės“ , o jos draugė šiurkščiai paėmė pabučiuotąją už rankos ir nusivedė toliau nuo manęs. Atsisėdus dar atsigręžė į mane ir per petį parodė, pagrasino man vienu pirštu. Į tai šyptelėjau. Tiek aš jų ir bijau.
 
Su ubagais man sekasi. Nedaug pagyvenus, bažnyčioje ėmė rodytis elgeta, kuris išmaldos neprašinėjo, bet buvo labai prastos išvaizdos, apžėlęs kaip Samsonas, savo veidu ir viskuo atrodė degradavęs žmogus, nors buvo jaunas. Atėjęs, aš jį bažnyčioje jau rasdavau; joje ir palikdavau. Bažnyčia jam buvo patogi laikui praleisti. Toks jaunas, o jau nėra žmogaus, su gailesčiu galvojau apie jį. Iš namų eidamas aš įsidedu planšetėn sumuštinį. Susuku servetėlėn ir dar polietileninin maišelin įdedu. Vieną pavakarę atėjęs į Arkikatedrą ir radęs jį suole prie durų sėdintį, išsiėmiau sumuštinį, atkišau ir sakau: „Va, suvalgyk“. Jis pašoko ir stvėrė kaip tigras sumuštinį man iš rankos. Jį išvyniojo, bet pamatęs kad čia tik sūris su juoda duona, sumuštinį abejingai atidavė man atgal. „Koks poniškas valkata“, – pagalvojau, nors ir man pačiam toks valgis nelabai skanus.
Įsidėjęs sumuštinį atgal, patyliukais nuėjau į koplyčią, kurioje labai senoviška atmosfera ir tiesiog juste juntama meno aura, kurią ta senovinė aplinka skleidžia. Čia menas alsuoja iš visų pusių, kur bepažiūrėtum. Gražios net ir grindys, ne tik kupolas. Grindys matė daug karalių ir kunigaikščių. Beje, ir Napoleoną – 1812 metais Akrikatedroje jis paskelbė vietinės valdžios atkūrimo aktą.
Atsisėdau pačiame kampe. Kad matyčiau visą kaplyčią ir jos lankytojus. Iki Mišių buvo dar tolokai. Turėdamas dyko laisvalaikio, įsistebeilijau į istorinį kunigaikštį priešingame kampe stūksantį. Jis šarvuotas sidabriniais šarvais, yra natūralaus ūgio, kokio ir aš. Rankoje laiko iškeltą kalaviją, bet... ant kalavijo smaigalio, jeigu gerai matau, yra pasmeigta kažkokia kortelė. Užsidėjau akinius, norėdamas pasižiūrėti kokia ten kortelė ir pamačiau, kad tai dešimties litų banknotas. „Komedija“, – sakiau sau. Nutariau po Mišių išeidamas tą pinigą nuimti, nes nepagarba tokie dalykai. O gal kas nors pirma manęs nuims, nes žmonių į Mišias renkasi nemažai.
Nei iš šio nei iš to mane apėmė mieguistumas. Toks stiprus kad aš užsimerkiau, ir, pasirodo, net užsnūdau. Kiek laiko snūduriavau, nežinau, bet atsimerkęs pamačiau kad koplyčia jau beveik pilna žmonių, o pirmame suole, sėdi tas valkata, kuris sūrio su duona iš manęs neėmė. Sėdi kaip tik priešais tą kunigaikštį, kuris ant kardo smaigalio laiko iškėlęs dešimt litų. Jis pakėlė galvą ir tą pinigą pamatė. Daug nedelsdamas jis atsistojo ir nužengęs prie sidabrinio kunigaikščio ištiesė ranką į pinigą kardo viršūnėje. Bet supratęs kad nepasieks, ranką nuleido, ir liko toliau stovėti tebežvelgdamas į nepasiekiamą pinigą kaip katinas į lašinius. Tuokart atsitiko tai, kuo aš savo akimis netikiu: kunigaikštis kardą nuleido žemyn, maždaug ties stovinčiojo smakru ir tarė: „Imk“. Valkata neryžtingai pinigą nuo kardo numovė, sugniaužė saujoje, o kunigaikštis jam, tebestovinčiam, palietė kardu iš viršaus petį, panašiai kaip kariūnus iškilmingoje rikiuotėje pakelia į karininkus. Tada sidabrinis kunigaikštis kardą vėl pakėlė aukštyn, o valkata atsisėdo kur sėdėjęs.
Nesupratau, kas čia įvyko, tik mačiau, kad ne aš vienas tuo stebiuosi, kad pamatė šį ekscesą daug žmonių, bet niekas nepratarė nė žodžio, viskas įvyko tyloje. Net nei valkata, gavęs dešimtlitį, nepasakė ačiū. Žmonės vėl pasinėrė kas sau į savo mintis ir poterius, o aš pajutau... artėjantį norą nusičiaudėti. Jutau, kad kaip torpeda artėja labai garsus čiaudulys, jutau kad jo nesulaikysiu kaip juodo debesies, nors burną ir užsiėmiau. Dar sekundė kita ir aš driokstelėjau tokiu garsiu nusičiaudėjimu, kad visa bažnyčia suskambėjo. Po to dar... ir dar... ir dar. Žmonės užjaučiančiai žiūrėjo į mane ir štai tos dvi priežastys mane iš bažnyčios išvarė: kad žmonės masiškai atkreipė į mane dėmesį, ir kad čiaudėjimas nesiliauja.
Atsigręžė į mane ir tas valkata, o aš čiaudėdamas ir skubėdamas, ėmiau trauktis išėjimo durų link. Išgirdau iš paskos einanti ir tą valkatą, kuriam statula pinigą leido nuo kardo pasiimti. Iš paskos eidamas jis sako: „Duok man tą sūrį, duok...“. Sustoti nei neketinau, nes čiaudėjau ir toliau, o pykčiui numalšinti teištariau: „Nemokamas sūris būna tik spąstuose“. Po šių žodžių valkatautojo daugiau nebegirdėjau, iš paskos nebeėjo. Pamaniau, kad jis jau išalko: pirma sūrio neėmė, o dabar jau prašo. Išėjęs iš bažnyčios aprimau, nes tasai griausmingas čiaudėjimas, apstojo. Tokiu griausmingu, tankiu, tokiu garsiu čiaudėjimu dar niekad nebuvau čiaudėjęs, ir nei girdėjęs nebuvau tokio net prie žemės lenkiančio čiaudėjimo. Matyt, tai Dievo pirštas, galvojau susigėdęs ir kaip kaltas.
 
P.S. Tik daug vėliau sužinojau, kad tai buvo KGB pokštas – čiaudėjimas buvo dirbtinis. Tie kurie mano mintis seka, savo aparatūros veikimu sukelia ir čiaudėjimą. Tai pasitvirtino daugybę kartų.
 
2014 m. gruodžio 15 d.
Vakaras, kai KGB gaujelė kankino dirbtiniu kojų skausmu.
 
 
Įdomus (tik, žinoma, ne man įdomus) pavyzdėlis: dirbtinis čiaudėjimas, kuriuo mane kamuoja, būna toks garsus, kad, mano namų kambarėlyje net kompiuteris nuo sučiaudėjimo įsijungia, jeigu būna miego režime, užgesęs nuo ilgesnio neprisilietimo prie klaviatūros. Ar nuo natūralaus, savaiminio nusičiaudėjimo kompiuteris šitaip įsijungtų!?
 
Irgi įdomus pavyzdys bei svarbus liudijimas.
Prieš pulkelį metų per televiziją žiūrėjau naujametinį koncertą transliuojamą iš Rusijos, rodos iš Maskvos. Viename koncerto epizode buvo vaizduojami keli baltais chalatais chirurgai,... visokiais pincetais ligonį operuojantys. Operuodami jie visi... pakaitomis čiaudėjo pagal dainos ritmą, pagal muziką, kuri skambėjo „operacijos“ metu. Čiaudėjo, kol daina skambėjo; tik gerai neatsimenu, ar tai buvo daina su žodžiais, ar vien muzika. (Pamaniau, ar ne geriau klausytis dainų iš plokštelės „Aš sutikau Naujus metus neužsivilkus palto“).
Panašių iš manęs pasišaipymų daug su matęs.
 
P.S.
Herbera, nerašykite man komentarų.