šiandieną draugė pakvietė pietų –
(net nustebau – juk niekad negamino...)
tik šiaip, be progos, iš geros širdies...
(mes juk neklausim nuomonės kaimynų?)
draugužė neslėpė gerumo priežasties –
čiulbėjo, gundė ir visaip graudino –
– ateik, nors valandai atlėk, nes
priviriau aš kalną cepelinų –
su varške, su mėsa,
spirgų paspirginau su kaimiška grietine...
vajetau, apsalau...
reik judinti sėdynę –
padėsiu draugei „vargą“ vargt –
juk ne kasdien tokia skani „kankynė“!
atvažiavau...
kokie kvapai... geriu juos kaip kempinė...
draugužė krauna iš širdies –
xxxl didumo porą cepelinų!
... ir kas daryt?.. ranka šakutę ima...
dedu kąsnelį aš burnon...
o skonis, mamma mia!..
sutašius porciją greitom
dairytis akys ima –
žiūriu –
draugužės tuščioje lėkštėj
nei trupinio nėr – tyra..
suglumus klausiu –
kas yra?
(šiaulietiškai – kas Yra?)
Daivutė nudelbia akis –
„geriu tiktai kefyrą...
ir tą praskiestą – dieta...“
... tfu, velnias, kad ją kur visi galai,
ir kurgi tai girdėta,
kad cepelinais milžinais
kvepėtų jūsų dieta?!
Daivutė šypteli kaltai –
pagunda nugalėta,
save aš įveikiau „sausai“ –
na argi aš ne kieta? :)
va čia valia, va čia jėga!
neslėpsiu – sužavėta...
nokautan pasiuntė mane –
jaučiuosi nugalėta...
-----------------------------------
... ir rėžias liemenin guma...
(ji buvo gan laisvai įdėta...)
oj gelbėkit,
padėkit, angelai,
man skubiai reikalinga dieta!