Turi KGB srutos aparatūros, kuria ir patikėti sunku. Sunku patikėti, bet tikrai turi ir niekas iš jų neatima. Ir negi šis jų smirdėjimas niekad nepasibaigs.
Kalbėjimo mašinos veikimas mano ausyse iš dalies pasibaigė 2010 metų rudens pradžioje po maždaug 10 metų kalbėjimo – ją pastebimai pritildė, pradėjo išvis retsykiais išjunginėti. Kalbėjo mašina beveik nuolatos, dažniausiai per visą dieną, pasitaikydavo, kad dar ir per visą naktį. Ypač klaiku būdavo, kai pažadindavo vidurnakčiais ir palaipsniui kalbėjimą įjungdavo. Arba anksti ryte. ,,Netekėk, saulele!“, – mintyse tada sakydavau sau, nenorėdavau matyti dienos. O ji kas rytas ateidavo, ateidavo iš po kiekvienos nakties. Būdavo ir jaunystėje kad kurią nors dieną nubundi, prisimeni kokia sunki, juoda bus diena ir nenori tą dieną gyventi. Bet argi palyginsi natūralios jausenos juodą dieną, su diena per kurią visą KGB srutos kankina bangomis, arba nuolatiniu kalbėjimu, arba ir vienu ir kitu, ko aš tiek daug pergyvenau. Taigi, egzistuoja ir tokia nusikaltimo forma, yra kalbėjimo mašina. Tai aparatūra, transliuojanti į ausis nuolatinį kalbėjimą žodžiais, kuriuos girdi ir vandenyje pasinardinęs (kiek silpniau), ir didžiausiame triukšme. Triukšmui randantis, kalbėjimas tik garsėja, ne silpsta. Negana to, dar ima ir dažnėti. Automatiškai. Įsijungi virdulį ir su jo šnypštimo pradžia prasideda ir žodžių, kalbėjimo garsėjimas. Kuo virdulys ima šnypšti garsiau, tuo garsesni darosi ir žodžiai, nuolatos aidintys vienas po kito tik sekundės atsilikimu. T. y. besikartojantys beveik laikrodžio tiksėjimo dažnumu, jeigu triukšmas aplinkoje didelis. Kitomis dienomis – žingsniavimo dažnumu. Visa tai priklauso dar ir nuo susijaudinimo. Kalbėjimo mašinos automatika tokia jautri, kad jei tik dėl ko nors labiau susijaudini, išsigąsti – dėl kokios nors nesąmonės – tą pačią akimirką ausyse pagarsėja žodžiai ir jų dažnumas intensyvėja. Sakymo, žodžių kartojimosi dažnumas. Tai labai smarkiai naikinantis aparatas – kalbėjimo mašina. Nuo jo niekur nepabėgsi, kaip ir nuo kankinančios būsenos, kuri ir dabar įjungta ir neišjungiama, (neskaitant pertraukų ir būsenos įvairavimo), nuo 1993 metų. Nori, eik į vonią, į rūsį, į lauką, eik šokti iš balkono, nori prauskis, gulkis ant grindų, daužyk galvą į sieną, klaupkis, eik keturpėsčias, bandyk kartis, lįsk po antklode – visur ir visaip tas pat. Nei kalbėjimas, nei kankinanti būsena už nugaros nepasilieka. Visuomet kartu. Kaip ir palydovai gatvėje. Pastarųjų buvo ir tokių kurie man sakė: ,,My s taboj“. Tą patį išgirdau ir dainoje per radiją bei televiziją: ,,Ja vsiegda s taboj“. Čia, matyt, už tai, kad 1986 metų eilėraštyje ,,Man patinka“ parašiau:
 
Man patinka kai staiga pasako
,,Viso gero“ – buvome našta
Ir senos draugystės atsisako,
Nes draugystė buvo primesta.
 
Šį motyvą manęs trypimui medijoje, viešojoje erdvėje, daug naudojo, dar net ir 2012 metais.
 
Ir į jokį šitokį, ką tik minėtą, blaškymąsi dėl kankinimo bangomis, KGB srutos neatsižvelgia, vis tiek kankina. Nors visa tai mato ir girdi, ir žino. Ir nemanau, kad negali nesilaikyti kas jiems nustatyta ir įsakyta. Poteriauk kiek nori ir bijok, kad dėl to kankinimų dar labiau nepadidintų, kaip kad man ir būdavo. Tai argi tai žmonės. Galvijai. Akli gyvuliai, nors minioje jų, kankintojų, gyvuliškumo, manau, nematyti. Jie turėtų kuo nors išsiskirti nuo visų, kaip siaubingo nusikalstamumo ir niekšiškumo išgamos. Jų ir snukiai turėtų būti kitokie, negu normalių žmonių. Teisingiausia bausmė jiems už tai būtų atsimokėjimas tuo pačiu – kankinančia būsena, kankinimu ,,gimdymas“ ir visais kitais, kuriais jie mane kankino ir dienom ir naktim, ir nesiliovė.
Žodžiai, kuriuos kalbėjimo mašina kartoja, banaliausi, ir tik lietuvių kalba. Daugiausia metų kartojo juos parinkdami patys arba imdami iš mano minčių, arba pagrečiui ir viena ir kita. Nuolatos kartoja savo žodį ir jei tik nutveria mintyje manąjį ryškesnį, be paliovos ima kartoti manąjį. Kol kito ryškesnio nenusitveria arba savojo neįkiša. Štai jie kartoja žodį ,,oras“. Aš, gaivališkai, pagalvoju apie orą ir galvoje blyksteli asociacija, mintis, kad oras blogas. Tada iškart mašina ima kartoti žodį ,,blogas“, arba ,,blogas oras“. Ir taip be pabaigos, visą dieną, taip pat ir rytoj.
Kalbėti per atstumą, šiuo nusikalstamu būdu, pradėjo ne vėliau kaip 1993 metais. KGB persekiojimo raštu niekada nefiksavau, bet kai ką ir atsimenu. Abstrakčiąją persekiojimo istoriją prisimenu beveik visą, o konkretumus toli gražu ne visus. Ką prisimenu ir užrašau, abejonių nekelia, tikrai tai ir taip buvo ir atpasakoju tiksliai. O kur tikslumu abejoju, tai ir pažymiu. Nesumelavau nė karto ir nesumeluosiu. Geriau jau nutylėti, negu sumeluoti.
 
2012 m.