Jei stoviu už aplyto lango, tai nereiškia, kad ir aš ašaroju. Tai tik lietus sudarkė lašais mano atvaizdą. Pakeliui į save šypsausi. Suradusi savyje nostalgijos siūlą tam, kas buvo, nesvarbu, gerai ar nelabai kaip, ištraukiu jį. Vynioju į kamuolį. O gal prireiks. Jei atkapstau savyje kokį sentimentą kažkam, priglaudžiu. Vėlgi su ta pačia mintimi, kad gal prireiks. Taip bekeliaudama savimi, save pažįstu ir atrandu iš naujo. Tai kodėl kitiems tas mano kapstymasis po save toks atgrasus. Nejau būtų smagiau, jei imčiau po kitų sielas kapstytis. Vilkčiau į dienos šviesą kitų nostalgijas ir sentimentus, rūšiuočiau į gerus ir netinkamus. O dar ir man nepriimtinus.Sėdžiu prie lango. Tas tiesa. Nes lauke šalta ir slidu. Bet nereiškia, jog senatviškai rymau. Kad rymočiau, nes nėra kas daugiau veikt. Man patinka stebėt gatvę. Tuščią. Kai tik keli klevai guodžiasi vienas kitam, kad dabar nuogi ir nelabai gražūs. Patinka vienas kitas praeivis, skubantis ar sunkai velkantis kojas per tą žiemos subtilią slidybę. (Pavingiavo. Ko gero, tokio žodžio nėra. Bet paliksiu. Man jis patinka.) Man daug kas patinka ir tinka, kas kitiems ne. Patinka va imt taip ir išeit į gatvę keistai apsiavus. Ant vienos kojos šiuolaikinis kaliošas, kroksu pakrikštytas, ant kitos šlepetė. Nieko tokio, iki konteinerių nusigausiu. Atgalios taip pat. Sakot, praeiviai juoksis. Greičiau kaimynai sukrus sukinėti pirštu prie smilkinio. O man kas. Namo pardumsiu ir kas man tie jų ženklai. Svarbu, kad tą momentą mane pamatė, pastebėjo. Tai irgi tai, kas manyje, ką randu ir kraunu, rūšiuoju į krūveles ar vynioju į kamuolį. Idant gal prireiks. Dar nežinau, dūksiu šiandien iki nukritimo, kvatosiu ar liūdėsiu. Koks skirtumas. Bet kuriuo atveju tai reiškia, kad gyva dar. Sėdėdama šiapus ekrano, žiūriu, sukeliu kam nepatogumų. Tai irgi gyvenimas, nes ir man ne viskas tinka ir ne visi patogūs. Įdomus pasaulis už aplyto lango. Ir aš nieko sau kitapus. Tokia, kokia esu, sau miela, net jei kam ir netinku. Prie aplyto lango su šypsena veide ar be jos.