Vėjas raško pernokusius vaisius
Mano sielos.
Daug ji matė,
Džiaugėsi, kentėjo, šokinėjo iš laimės, verkė,
Po to tiesiog nurimo,
Nes vienintėlis mokytojas –
Gyvenimas to išmokė.

Ne taip seniai tiesa buvo atskleista,
Kada naktis giedančius sapnus dovanojo,
Kada pačios vertę teko sverti iš naujo.
Tik šypsena dar vis rikiuojasi veide –
Nes saulė likimo šviečia, kai jos paprašai,
O vėtros kartais sujaukia, kartais neša tolyn –
Ten, kur atsidūrus krenta pernokę vaisiai.
Verčiasi kitas puslapis
Dar nerašytos knygos.