Mergina baksnojo baltąjį, o šis apsimetė miegantis. Švelniai timptelėjo už ausies – vilkas nemaloniai nusipurtė. Atrodė, kad kuo labiau bandydavo prakutinti, tuo labiau jis traukdavosi. Dorsi nusirito artyn ir prisiglaudė giliai įkvėpdama kailio kvapą. Jis nejudėjo, toliau apsimetė miegąs, nors iš kvėpavimo taip neatrodė. Nebetekusi vilties ir suirzusi mergina išėjo į lauką, užsikaitė arbatos. Laukė, kol vilkas pasirodys. Puodelis ištuštėjo, o ant rąsto ji vis dar sėdėjo viena. Be arbatos kiurksoti vietoje darėsi žvarbu, tad Dorsi nusprendė eiti pasivaikščioti. Prieš nusukdama už kampo, viltingai žvilgtelėjo, ar nesimato vilko galvos, kyšančios iš palapinės. Bet buvo tuščia ir tylu.  
 
Beklaidžiodama apsnigtais takeliais ir besvarstydama įvairiausias padrikas mintis Dorsi nuklydo iki vilko olos. Sustojo. Dvejojo. Ji žinojo, kad tai, ką ten ras, – nebus malonu, vis tik ryžosi eiti. Lėtai žingsniavo žvalgydamasi. Oras viduje buvo slogus ir kvėpavimas tarsi reikalavo aktyvių pastangų. Šešėliai rinkosi aplinkui ir šnabždėjosi, tačiau ji nesiklausė. Priėjus subadytą vilko išnaros kailį mergina nurijo susikaupusį gniutulą gerklėje ir žingsniavo toliau. Ėjo lėtai, apgraibomis. Oro temperatūra čia, atrodė, nekinta nuo metų laiko. Tarsi ši vieta nepavaldi įprastiems fizikos dėsniams.
 
Su kiekvienu žingsniu ji jautė nemalonų jaudulį, baimę pamatyti ar pajausti kažką tokio, prieš ką geriau užmerkti akis. Bet ėjo tolyn, tikėjosi, kad yra tam pasiruošusi. Stabtelėjo, kai pajautė, jog olos sienos išplatėja. Bandydama aprėpti patalpos dydį, besisukinėdama užmynė ant sausos šakelės. Trakštelėjimas sukėlė aidą. Mergina net sudrebėjo. Vis tik apčiuopusi išsiaiškino, kad čia yra paruošta laužavietė. Su senomis sausomis malkomis. Ilgai nesvarsčiusi pritūpė ir įkūrė ugnį. Ola nusidažė rausvais atspindžiais. Dorsi apžiūrėjo praplatėjimą. Tai buvo gan erdvi patalpa su įrengta laužaviete ir šieno guoliu kampe prie sienos. Kitoje pusėje ola dar tęsėsi tolyn, bet merginą sudomino tai, kas buvo šalia guolio. Ant sienos raudona ochra išpieštos buvo dvi žymės: vilko letenos įspaudas ir žmogaus delnas.
 
Dorsi išbalo. Tą akimirką galvoje tarsi apmirė visos mintys. Pažvelgė į savo ranką – atrodė kiek didesnė nei piešinyje. Praskėtė pirštus ir uždėjo pamatuoti. Vos prilietus delnu staiga pradėjo svaigti galva, viskas aptemo ir po akimirkos ji pabudo nieko nesuprasdama. Mergina nejautė savo kūno, negalėjo nieko pajudinti, net užsimerkti nepavyko. Praėjus pirmam šokui susigaudė, kad yra nebe oloje, o kažkur miške, medžių viršūnėse. Kontroliuoti nieko negalėjo, tik stebėti. Miškas atrodė kitoks. Vietos, kurias ji žinojo, nebuvo tokios vešlios, medžiai ne tokie aukšti, žolė – šviesesnė.
 
Dorsi susigaudė, kad yra prie miško krašto, bet jis visai kitaip atrodė, nei dabar. Minkštas samanų takelis vinguriavo ir kvietė užeiti. Būtent tuo takeliu atėjo iš miesto pasukusi smulki mergina. Ji ėjo lengvai, pasišokinėdama, niūniuodama daineles. Vos pakildavo jos pėda – toje vietoje sužydėdavo gėlės. Saulė nušvietė taką ir vėjas lengvai kedeno rusvus plaukus. Viskas kvepėjo pavasario žiedais. Netikėtai pasirodė baltasis, švelniu kailiu. Jo letenos buvo laibos, akys spindėjo. Priliuoksėjęs lyg padykęs šuniukas prie atėjūnės – palaižė jos ranką, pasitrynė į kojas. Rudaplaukė paglostė švelnų kailį, pabučiavo į nosį ir tuoj pat buvo vilko užmesta ant kupros. Baltasis džiugiai nuskuodė su atėjūne ant nugaros.
 
Viskas aptemo ir Dorsi atsirado kitoje vietoje, tačiau vis dar lyg bekūnė būtybė. Gerai įsižiūrėjusi mergina suprato, jog tai yra vieta, kur kartą ji įkrito į duobę ir smarkiai susižalojo. Tačiau duobės vizijoje nebuvo. Aplinkui buvo vešlios žolės plotai. Atėjūnė iš žiedų, kurių miške buvo neįtikėtinai daug, dėliojo kažkokius simbolius. Vilkas nekantraudamas stebėjo, vis tai pauostinėdamas gėles, tai lyžteldamas jos veidą. Baigusi dėlioti rudaplaukė patogiai atsisėdo ir uždainavo angelišku balsu. Vilkas, prie jos prigludęs, užvertė galvą ir pritardamas užkaukė.  
 
Vėl užtemimas ir vėl Dorsi atsidūrė kitoje erdvėje – šį kartą oloje, prie laužavietės. Vilkas su atėjūne džiaugsmingai trypė pabertą ochrą ir susikaupę paliko savo įspaudus sienoje. Dorsi tarsi buvo atjungta ne tik nuo savo kūno, bet ir jausmų. Ji tegalėjo stebėti, kaip šios pasakos veikėjai praleido naktį bendrame guolyje. Ryte rudaplaukė atsikėlė anksti. Išėjo iš olos, grįžo nešina keliomis ietimis ir bedė vieną po kitos vilkui į širdį. Baltasis staiga prabudo, sukaukė iš skausmo, akys išvirto iš nuostabos, o ji atsiprašydama sušnibždėjo: „mano kelias kitur“. Apsisuko ir išėjo.
 
Vilkas bandė stotis, tačiau žaizdos atėmė jėgas. Vėl bandė stotis, o styrančios ietys dar labiau žeidė. Kabindamasis nagais nušliaužė gabalėlį kelio, tačiau nepasiekęs išėjimo nusilpo. Ir tada Dorsi pamatė, kaip neriasi švelnus kailis, kaip auga šiurkštūs gaurai. Ir tuo pat metu miške užžėlė visi takeliai, visi praėjimai apaugo brūzgynais, pievos virto nepereinamomis pelkėmis ir gėlės nustojo žydėti. O iš olos, atsargiai statydamas kojas, pasirodė baltasis su jai labiau pažįstamu sunkiu žvilgsniu. Pasirodė, kad tą akimirką jų žvilgsniai susitiko ir Dorsi atsibudo oloje. Laužas jau buvo užgesęs. Kūnas ir jausmai staiga vėl pato jos ir juos suvaldyti buvo neįmanoma. Mergina stojosi, kliuvinėdama bėgo iš olos ir griuvo į sniego pusnį.
 
Nebeturėjo jėgų nei rėkti, nei spardytis, tik ašaros sruvo šaltu veidu, o kumščiai gniaužėsi iš neapykantos. Pyko ant rudaplaukės už tokį poelgį. Juk ji viską turėjo, viską, ko taip trokšta Dorsi... Drebančiomis rankomis užsidengė šlapią veidą ir pasivertusi šonu pradėjo lyginti save ir ją; savo kelionę į mišką ir jos. Viskas atrodė neteisinga! Būriavosi merginos šešėliai su savo skirtingomis nuomonėmis: „su tavimi jis taip nesielgia“, „gal išvis nereikėjo eiti, jeigu takelio nebuvo?“, „jeigu ji būtų nesubadžiusi – tu niekada čia nebūtum užklydusi...“, „juk jį pamilai būtent tokį“, „vis tik, ar tau kada nors bus taip lengva, kaip jai?“, „tu niekaip vilkui neįrodysi, kad neturi peilio“...
 
Šešėlių balsai buvo tolimi, mergina jų vengė. Atsistojo ir tvirtai nužingsniavo iki vietos, kur žinojo esant raudonosios ochros. Pasiėmė visą saują ir išskubėjo link palapinės. Vilkas ramiai vaikštinėjo netoliese. Pasikvietusi jį arčiau Dorsi viena ranka nuvalė sniegą, kita – išbėrė krovinį ant žemės ir gerai įtrynus delną, pažymėjo palapinės sieną.
„Norėjai man kažką parodyti? Dabar pats metas tai padaryti“, – ištarė tyliai.Vilkas stovėjo. Net nesiruošė išsitepti. Neapsikentusi, su ašaromis akyse, griebė jo leteną ir norėjo pati išdažyti raudonai. Tačiau baltasis to neleido – iššiepęs nasrus kando į ranką.
 
Dorsi atsitraukė. Skaudėjo. Vilkui iš nasrų lašėjo kraujas. Nebegalėdama pakelti tokio vaizdo ir skausmo, priglaudusi ranką prie krūtinės, mergina pasileido bėgti. Atsipeikėjo tik tada, kai pasiekė miško kraštą. Sustojo lyg įbesta. Ji suprato, kad mieste nėra vilkų, kurie kandžiojasi, kad ten galbūt net yra žiniuonė, kuri sutvarstys žaizdą. Atrodė teisinga dabar išeiti. Net keletas atsliūkinusių jos ir vilko šešėlių tampė už skvernų, vesdami link miško pabaigos.
 
Bet ji negalėjo. Stovėjo įsispyrusi, viskas, kas joje buvo gyva, tam priešinosi. Dorsi nenorėjo palikti miško. Apsidairiusi pamatė, kad baltasis ją stebi. Mergina ištiesė ir parodė sužalotą ranką. Vilkas nusuko akis.
„Aš turėčiau išeiti!“ – sušuko. Vilkas tylėdamas atsisėdo ir nenuleido žvilgsnio. „Ar tu čia tam ir atėjai? Kad įsitikintum, jog išeinu?“ Jis papurtė galvą. „Aš turėčiau išeiti, – pakartojo Dorsi. – Bet nenoriu“, – tyliai pridūrė. Vilkas tylėjo. Spaudžiama įvairiausių jausmų mergina priėjo prie žvėries, apnuogino kaklą ir tarė:
– Tada kąsk. Nes pati aš negaliu išeiti!
Baltasis atsargiai apžiojo sveikosios rankos rankovę, truktelėjo švelniai link savęs. Dar kartą truktelėjo, pažvelgė Dorsi tiesiai į akis ir lėtai nužingsniavo palapinės link.  Mergina liko klūpėti sniege su apnuogintu kaklu. Žiūrėjo į nueinantį baltąjį. Ir prieš pat pranykstant vilkui tolumoje, sunkiai atsistojo, nusivalė ašaras ir nužingsniavo iš paskos.
 
Žiemos ramybė suskilo kaip ir tirpstantis ledas.