Kas pasakys – kas buvo verta, kas neverta,
kai verkė dienos, naktys sudegė gaisruos
dėl vieno to troškimo – ateitį sutverti,
įžiebti gyvastį it kibirkštį delnuos?

Kai žodis kalėsi, it daigas lipo saulėn,
ne jo, juk meilės buvome verti
ir viską paaukoję šiam pasauly,
palikom viens be kito, it Dievo pamesti.

Bet liko žodis, saulės dovanotas,
bet liko alkis kerinčių žvaigždžių,
nesmerk gyvenimo – jis vienas tau teduotas,
dangaus palaimos tartum mylimo geidžiu!