Nenoriu nieko, tik žiūrėt, kaip sninga
Nesuskaičiuojamais dangaus laiškais.
Neklauskit niekas, ar esu laiminga,
Tiesiog šiandieną aš matau baltai.
 
Baltai girdžiu, kaip žemė minga,
Nutyla verkiantys langai.
Balti ėriukai purto vilną,
Ir nuotaika išmarginta baltai.
 
Pūkiniuos pataluos žiemkenčiai dingo,
Suklupo pusnyse seni miškai.
Kiek užmatau – vis sninga, sninga...
Galbūt todėl ir šypsausi baltai.
 
Blakstienos nuo baltumo limpa,
Širdy plevena angelai.
Brendu per sniegą. Aš laiminga.
Ir pėdos nuseka baltai...