Išnešiok mano skausmą lyg gyvastį savo,
Bus sunku – tu žinai ir dar aš pakartosiu,
Kris lašai ir tirpdys mano didelį ilgesį,
Šalia mudviejų kelio aš vėlei sustosiu.
Išnešiok tu laukimą stipresnį už viltį,
Mano nerimo pilnatį vėjuos nubudusią
Ir tą indą stiklinį, žadėjusį skilti,
Lapų rudenio spalvą nurudusią.
Išnešiok tarsi kūdikį šilumą rankų
Ir plakimą širdies vėl iš naujo, iš naujo,
Kai įplyšta voratinklio rūbas austinis,
Aš suglėbiu kraštus į nutirpusią saują.
Ir kai nieko neliks šitoj žemės pakriaušėj,
Tiktai mudu nustebę, sustingę stovėsim,
Išnešiok tu ražienų gelsvėjantį žvilgesį
Saulei leidžiantis, žadant laukimui pavėsį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-15 14:50:10
nuo pirmo stulpelio iki pabaigos norisi skaityti ir nesustoti...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-01-15 10:22:38
Įtaigūs žodžiai, darantys įspūdį minties ir jausmo vienove...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-15 00:01:53
Ritmingai siūbuojant per skausmą į laukimą.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-14 20:59:20
Kai įplyšta voratinklio rūbas austinis,
Aš suglėbiu kraštus į nutirpusią saują