Pamanyk,
Pranašesnis manais esąs
Už pažįstančius būtį per nuosavą traktą.
Atsigrįžk, 
Iš po žilstančios skalpo
Kaip bėduliui eiliniam smulkme išmintis pleiskanoja.
Bejėgystės šešėliai
Sutrikusiom funkcijom graibo paliaukį
Ir ironiškai klausia 
Vidinių pamėklių basais: 
Nori dar? 
Ar manei, ar tikėjai,
Kad bus paskirtoji ir tau
Užganėdinto geidulio, alkio ir troškulio stadija?
Ar svajojai kada,
Jog per virpančią barzdą varvės skystos putros,
O venyrai netiks
Besibaigiančio kepalo žiauberę godžiai atkąsti?
Kad varpelis, skambutis
Rėksmingai kartosis tyloj,
Iš kurios neišnirs patarnaut pasiruošusios rankos?
O paskui,
Dieve duok,
Gal pirmiau spės jutimai gyvi užsiverti,
Nei skolų išsimušt
Atsikraustys bejausmė ir visa naikinanti
Buvusių nuodėmių armija.
Troškulys dar kartelį sugrįš
Į sausringą dykynę akimirksniui virtusią gerklę,
Iš kurios, išsinešdamas sielą,
Besklis nerišlus švokštesys,
Kaip nebuvę nublanks
Pretenzingais žaisliukais barškėjusios menės elito.
Nes liokajai kikena dažnai,
Kada baido nuo kūno karaliaus muses.
Viskas baigiasi taip, kaip kadais prasidėjo –
Nei norų tavų, anei valios.
Čia puotauja smulkmė,
Pasirinkus tave kaip kasdienį ir pigų patiekalą