Nieko man sakyt neprivalai,
O ir negirdžiu per vėjo ūžesį.
Verčias bangos, sklinda ratilai –
Šimtas saulių ežere sudužusių.
 
Ne, nereikia – jau nebekartok –
Žodžiai prie krantų pravirto putomis.
Ar matai, kaip artinas ruduo?
Juk kartu su juo abu nebūtume.
 
Ne todėl, kad tu jo nekenti,
Nes po kojom kritę lapai čeža.
Mūsų rudenys visai kiti:
Aš – jiems duodu, tu – imi ir maža...
 
Tavo metai dar rytuos nušvis –
Liko, liko saulių nenuskendusių!
Man metus prarijo jau žuvis...
Nekalbėk, nurimki, šitaip lemta, nes
 
Gimt iš naujo aš nebegaliu,
Gimt darkart ir tu nebemokėsi...
Tad pavirski laimės drugeliu –
Skriski, kilki, tiesk sparnus į šviesą!
..................................................................................
 
Grįši kada nors, kur aš esu –
Ežere išvysi aukso žuvį,
Plaukios danguje tarp debesų
Mano rudenį... Tarytum šūvis
 
Atmintis tau aidu atkartos,
Ką kadais sakei per vėjo ūžesį,
Ne putas plukdys tąsyk vanduo –
Šimtą saulių kažkada sudužusių...