Būkim kitiems atviri, būkim sau,
Taip, kaip gyvenimas buvo mums atviras.
Eiti su vasara aš pailsau –
Laiko apglėbęs jau rudenio vakaras.
 
Stipriai suspaudęs ranka negrabia –
Vėstantys pirštai jaučias per rūbą.
Laišką parašo kaštono lape,
Vėjui įteikti vis skuba ir skuba.
 
Tik kur išsiųsti nežino jisai –
Akyse vakaro tvenkiasi lietūs...
Galbūt kažkur tai šniokštimo klausais,
Galbūt net delnu čiurkšles tu palietus
 
Taip atvirai, kaip žadėjom abu –
Be jokio melo. Toks tas gyvenimas.
Tau eilėmis, rudens lapais kalbu,
Kartais – lietum... Debesis vėjo genamas
 
Neša taip pat tuos žodžius... Ar girdi? –
Čeža jie, laša ir šniokščia, ir ošia...
.............................................................................
 
Likim nuogi, tačiau sau nekalti,
Leiskim kitiems pagyvent mūsų ložėj.