Tai stigmos ne apokalipsinės, atsiveriančios įtikėjusiems, o tos, apie kurias čia parašysiu. Bet reiškinys ne mažiau įdomus kaip tikrosios stigmos. Įdomumą, manyčiau, didina tai, kad manosios ,,stigmos“ yra ne mistinės, bet realios. Jas išgauna KGB gaujelė man ant rankų ir ant kojų. Kaip? Bangomis sukeldami man odos niežėjimą tose vietose, kuriose prikalama prie kryžiaus!
Mane šiurpas ima apie tai, apie tokią buvusią mirtį, pagalvojus. Apie mirtį prie kryžiaus prikaltojo.
Tai, kas man atsitinka – nebaisu ir visiškai paprasta. Tos stigmos – kaip dedervinė ar uodo įkandimas: mano rankose ir kojose bangomis sukelia niežėjimą, ir aš prasigremžiu, prasikasau odą tose vietose. Jos vėliau užsitraukia šašais. Tą aš ir vadinu stigmomis. Dėl neatlaikomo, net perštinčio, niežėjimo pradedu niežtinčias vietas taip kasytis, kad net odą nutrinu. Kai tai jau pamatau, kai jau ir paraudonuoja, nuo kasymosi šiaip taip susilaikau, ir gaujelė niežėjimo jausmą po keliolikos minučių išjungia. Šitaip kartojasi kasmet.
Štai ir visa pasaka, kurioje nėra nieko pasakiško. Tėra trumputis nedidelio nusikaltimo aprašymas. Jei mane KGB gaujelė būtų baudusi vien tik šitokiu būdu, būčiau buvęs laimingas.
Ne dažnai tokį niežėjimą gaujelė man įjungia – kelis kartus per metus (bet taikydavosi ir dažniau). Be minėtų vietų, niežti (ir prasigremžiu) dažniausiai ties rankų riešais; vietose kiek toliau nuo riešų link alkūnės; plaštakos arba nykščio viršuje; kitų pirštų, ypač smiliaus, viršuje. Niežėjimas smarkus, natūraliai tokio nebūna, yra net perštintis. Atsiranda mažame plotelyje. Tokio didumo, kaip vieno cento moneta. Nesikasyti negaliu. Įjungia niežėjimą tik kurioje nors vienoje rankoje. Kartais abiejose. Kitąkart įjungia kojose, arba, dažniau, vienoje kojoje. Ant čiurnos, arba pėdos viršuje. Apgremžtoje vietoje ilgainiui užsitraukia cento didumo šašas, kurį išdrįsau pavadinti stigma. Nes tai, išoriškai pažvelgus, yra tarsi iš tos pačios operos reiškiniai. Primena kalamųjų prie kryžiaus žaizdas. Tokie kankinimai, kuriais KGB gaujelė mane kankino (ir nesiliauja!), tikrai kažkiek primena Kristaus kentėjimus. Nemažai manęs kankinimų esu suminėjęs savo tekstuose. Negaliu sakyti, kad juos aprašiau, nes kankinimams bangomis aprašyti nėra nei žodžių, ne tik sąvokų ir terminų. Kankinimai ir poveikiai bangomis – tai dar naujas, iktol nebuvęs dalykas. Labai vargu ar iki manęs kas nors buvo bangomis, nuotoliniais kankinimais kankinamas, ir bandė tai aprašyti. Labai būtų naudinga ir sveikintina, jei patys kankintojai aprašytų kaip jie kankino, kaip veikia kankinimo aparatūra, kokios jos veikimo galimybės ir specifika.
Kai niežėjimą, ,,stigmas“, man įjungia, prisimenu 1993 metus. Tada (buvo ar ne taip?) stigmas rodyti į Vilnių iš Filipinų atvažiavo vyras, ir Profsąjungų rūmuose jas, atsivėrusias, rodė kaip kokį koncertą. Kažkas ir man siūlė nueiti jų pasižiūrėti, bet kūno pažeidimui esu emocionaliai neatsparus, negaliu pažiūrėti nė į mažiausią žaizdelę, todėl tų tikrinių stigmų pasižiūrėti nėjau. Dar ir manydamas, kad tai apgaulė ir blefas. Ir nė nepamanydamas, kad kažką panašaus į stigmas ateityje turėsiu ir aš. Kasmet ir kaskart vis tose pačiose kūno vietose.
Gal tokiomis ,,stigmomis“, niežėjimo sukėlimu, gaujelė man nori kažką pasakyti! Gal. Nors abejoju. Jeigu norėtų tik pasakyti, tai pasakytų žodžiais. Žodžių kasdien po keletą man į ausis atsviedžia iš savo buveinės, nežinia kur esančios. Pavyzdžiui, šiandien, be kitų žodžių, pasakė žodį ,,Rinkimai!“. Pasakė tuo laiku, kai patraukiau eiti į ,,Almos litteros“ leidyklą, savo kūrinius pasiėmęs. Siūlysiu, kad knygoje išleistų, ką esu parašęs beletristikos ir apie kankinimus. Šisai aprašymėlis – gal iš visų liūdniausias – tarp mano kūrinių minėtai leidyklai įsisprausti nespėjo.
Liūdniausias todėl, kad čia kančias paminėsiu liūdniausias. Keliais žodžiais apsakysiu, nors kančiõs buvo tiek, kad ir romane nesutilptų. Tatai – pabaigai. Tarsi pieta: kai kuriais mėnesiais (netgi metais!) taip smarkiai mane kankindavo bangomis, kad klupsčias savo bute vaikščiodavau. Klupsčias! Keliais ėjau. Dėl to ant kelių atsirasdavo nuospaudos (kažkada vadintos ir ,,mazoliais“), kurios po dienos kitos virsdavo dideliais šašais. Daug didesniais negu tie, kurie dėl nusigremžimo atsirasdavo.
Tai štai ,,užsigardžiavimui“ pasakiau kaip elgiausi, kai kentėti buvo sunkiausia (nors ir dar sunkiau būdavo). Kaip poterius kartoju: kankino bangomis taip, kad vaikščiojau keliais! Tai buvo nuotolinis kenkimas kūnui ir dvasiai, kankinimas, kurio jautimas žodžiais neapibūdinamas. Neturėdamas kur dėtis, ėjau klupsčias. Ne Vilniaus Kalvarijose, o savo bute. Nuo vienos sienos iki kitos, ir atgal. Tai šitaip smarkiai KGB gaujelė bangų (spindulių?) poveikiu mane kankino. Tikėdavausi, kad nors dėl tokio nusižeminimo, dėl suklupimo, kankinimą išjungs ar bent palengvins, bet nė į tai neatsižvelgdavo, sunkiai kankindavo ištisas valandas. Pagalvodavau, koks laukinis vyksta nusikaltimas. Kaip raganų deginimo laikais. Antai Viktoras Hugo mini, kad Paryžiuje jo laikais arkliams ant kojų rišdavo antkelius, kad suklupę nesusižalotų. Kaip humaniška! Bet aš nuo laukinių žmonių kentėjau ne dėl šašų atsirandančių, o dėl to, kad laikė įjungtą kankinimą kankinamosiomis bangomis. (Ikšiol nežinau, kaip tokius kankinimus vadinti; gal tai kankinimai ultragarsu!? Neišsidavė gaujelė nei per dvidešimt metų kaip šie šiurpūs jų nusikaltimai kankinimai vadinasi. Vieną sunkiųjų kankinimų vadindavo ,,gimdymu“. Bet kankino ir daugeliu kitokių kankinimų, kurie buvo netveriamai sunkūs ir, be abejo, kankintojų leksikone turi savo pavadinimus ir apibūdinimą.).
 
* Dabar vidurnaktis kai rašau šį skirsnelį. KGB srutos, kuriems sunkesnio pavadinimo neturiu, nubudino bangomis, ir įjungė spengimo transliavimą man į galvą. Niekad nepamiršiu kiek jie mane prikankino per dvidešimt suvirš metų. Bet daugiausia tenka galvoti apie einamąjį momentą. Negaliu atitolti ir nuo to kamuojančio supratimo, kad nuolatos seka mano mintis. Nuolatos! O mintys, kaip žinoma, galvoje cirkuliuoja irgi nuolatos, ir yra nesustabdomos. Šį vidurnaktį kiek lengviau negu buvusiomis naktimis Kankintojų apvadinimai kitiems gal ir nepriimtini, o man pavojingi, tad geriau juos praleiskit kaip nebuvusius.
 
Pasileidau ,,Pūko“ radijo stotį, lietuviškas dainas ji groja. Bet jau kelintąkart pastebiu, kad būtent šią stotį – kažkas kažkaip – atjunginėja trumpiems intervalams (minutei kitai), jei pasiklausau bent kiek ilgiau. Visiškai išjungia garsą. Kartais tik kelioms sekundėms Besigirdi tik tylus šnypštimas lyg gyvatės, kurios nei matęs nesu, o tik įsivaizduoju šnypščiančią. Tie gyvatės jau daugiau kaip dvidešimt metų man kaip gyvatės. Gyvenimą atėmė, tai gal todėl aš jų turėčiau nei nekeikti, gražiais žodeliais vadinti? Ne tikru pavadinimu, kuris yra KGB? Sakykim, kad radiją pertraukinėja, tai niekai lyginant su kankinimais, su poveikiais mano galvai ir kūnui. Tegul pertraukinėja, bet ir tai nėra smagu žinoti ir patirti. Seniau šitaip ir kitas stotis pertraukinėdavo. Ir ,,Lietų“ ir valstybinį LRT radiją (kuriam tinkamą pavadinimą netikėliai yra atėmę).
,,Netikėlis“ – va, kur švelnus keiksmažodis, gyvavęs mano vaikystės kaime, buvęs gal dažniausias iš visų keiksmų. Tokiu nekaltu žodžiu gaujelės niekad nevadinsiu. Vilniuje keiksmai, kaip suprantama, kur kas aštresni. O ir metų jau praėjo ne tiek mažai nuo tų laikų, kai karves skynimuose ir pakelėse dainuodamas ganiau. Vargšai buvome, kad nei teliuko neturėjome, vien karvytę – didžiausią kolūkinio ūkelio turtą. Bet stabdykit kas nors kai per toli nukeliauju... (sakau būsimam skaitytojui).
 
Vidurnakčiu vadindavau nakties vidurį, maždaug antrą valandą nakties, ne dvyliktą valandą, kuri formaliai vidurnakčiu laikoma. Pastebėjau, kad dvyliktą valandą per radiją tai pasako – jog vidurnaktis yra dvylikta valanda. O aš mąstau, kad nereikia mesti ,,r“ raidės iš ,,vidurnakčio“ ir sakyti ,,vidunaktis“. Mūsų kalbos žodžio ilgumas, tai jos archajiškumas, kuris yra gyrius jai, o tyrinėtojams – pažinimas, kaip Europos kalbos atrodė neišmatuojamoje senovėje. Žodžiai nepastebimai, bet trumpėja. Mano senelis ir žodį ,,visakas“ tardavo ilgesnį, nesakydavo ,,viskas“.
 
Vilniuje, 2014 m. gruodžio pradžia
 
 
P.S. Niekas nežino kas tai yra kankinimai, kuriais KGB srutos mane kankino bangomis, per atstumą – net per Žemės palydovą. Gal kas nors galėtų kankinimus paliudyti?! Kol kas tik iš mano raštų tegalima pasiskaityti. Siuntinėju (nuo 2011 metų) juos teisėsaugos institucijoms, bet kol kas... kas iš to. Kaip kankino ankstesniais laikais – (be nedidelės išimties) neužsirašinėjau. Buvo taip sunku, kad apie plunksnos paėmimą nė minties neprileisdavau. Juk kaip tik už rašymą esu baudžiamas, tai negi dar negana. Bet prasiveržiau juodomis raidėmis į baltas lankas.