... aš pradedu pamiršti tavo veidą...
pro metų dulksną tik jo kontūrą matau...
bandau minty atkurti tavo balsą –
„sveika, mažute, aš jau parėjau!“
ant sofos kambary pakimba paltas
prie jo aš daugel kartų prigludau...
šešėlis marškinių,
vaiduoklis baltas,
tik tavo kvapas tartum dvelkteli...
... ne... neapleiski proto, o dangau...
iš nuojautų trapių susideda paveikslas
žmogaus, kurį iš užmaršties šaukiau,
širdy pasklinda šilto jausmo aidas –
tu sieloj mano gyvas, pajutau...
kai išėjai tyliai duris užvėręs,
„sugrįžk!“ – be garso
desperatiškai rėkiau...
tik mano išdidumas suvešėjęs
čiulbėjo saldžiai – „taip abiem geriau...“
--------------------------------------------
akyse ašara...
o lūpos kužda maldą
už tuos, kas buvome seniau...
nagai susminga į suspaustą delną –
prisiminimai gyvesni nei aš maniau...
kai metai ąžuolais į eilę stojas,
aš vis aiškiau mūsų kaltes matau...
tas suvokimas pakerta man kojas –
pakeist galėjom viską,
dabar tai supratau.