Išgirdau per radiją, kad dailės paroda atidaroma vienoje Vilniaus galerijoje. Į prezentacijas einu ne vien dailės kūrinių pasižiūrėti, bet ir Dievo kūriniais pasigėrėti, kiekvieną kartą jų būna, kad ir viena. Nulėkiau ir į šią, tik smarkiai vėluodamas. Todėl kai atsidariau duris, kurios tiesiai iš gatvės, tai toliau neturėjau kur žengti: prie pat durų stovėjo merginos ir klausėsi ką kalba parodos rengėjai. Bet užteko vietos ir man, uždariau sau iš paskos duris ir pritildžiau kvėpavimą. Reikėjo klausytis ką šneka ir nealsuoti merginoms į plaukus, kurie jautėsi kvepiantys prancūzišku šampūnu. Girdėjau ką šneka, ir laukiau, kada kalbas baigs. Taip belaukiant, mergina, priešais mane stovinti, staiga užlaužė ranką ir pasikasė sau nugarą. Maždaug toje vietoje, kurioje jos liemenėlę užsisega. Jai buvo nepatogu tai padaryti, nors ir nestora buvo – pasigremžė visai trumpai, lyg uodą nuvijo. Man lyg to ir tebereikėjo. Aš nelaukdamas toje pačioje vietoje kaip ir ji pakasiau jai nugarą, pirštais užkliūdamas tikrai už liemenėlės sagties, vos jos neatsegiau. Buvo vasara ir po suknele ji nieko daugiau nebuvo pasirengusi. Tai mano pirštams buvo aišku. Aš drįsau prisiliesti prie jos ir todėl, kad ne tokia jauna ji buvo ir už rankos laikė kokių dešimties metų mergytę, kuri per žmones negalėjo matyti, kas salėje darosi, bet vis tiek jos akytės buvo plačios, kurias pamačiau kai kartą į mane atsisuko. Tarsi pajuto, kad aš jos mamytę paliečiau ir pasižiūrėjo, tiria, ar aš jos neskriaudžiu. Bet man labai džiugu buvo tai, kad atsigręžė pati jos mamytė, mane pamačiusi šiltai nusišypsojo ir pasakė... „Ačiū!“. Aš nieko neatsakiau. Kaip mulkis. Tik tokia pačia šypsenėle nusišypsojau jai. Kažkoks kvailas išdidumas tą akimirką mane apėmė, todėl nieko jai nepasakiau, nors norėjau. Dar ir kaip. Tokią merginą, kuri jau moteris vien pakalbinti yra malonumas. Bet neužgesinau širdy vilties, kad dar su ja pakalbėsiu.
Kalbėtojai parodą atidarė ir pakvietė dalyvius paragauti vyno – raudono ir balto. Susirinkusieji iškart pakriko, o aš ėmiau slinkti pasieniu apžiūrinėdamas paveikslus, nes nemandagu pirma pulti prie vyno, nors ten ir užkandžių paserviruota, nors valgyti labiau norėjau negu gerti – tai kas, kad ne į valgyklą atėjau. Bet tuoj pamačiau, kad toji pasiėmė tarę balto vyno, o ir daugelis jau gurkšnojo, o ne paveikslų žiūrinėjo. Pilnų taurių buvo pristatyta visas stalas, tiek pat baltų, tiek pat raudonų. Aš pasiėmiau raudoną. Nei neparagavęs priėjau prie tos merginos ir sakau:
– Jūsų vynas baltas, mano raudonas – priešingi poliai traukia, todėl ir priėjau prie jūsų. Leiskit susidaužti.
– Ačiū, – tarė ji, ir tuo momentu skambtelėjau į jos taurę, maloniai matydamas, kad ji patenkinta ir kilstelėjo savo taurę susidaužimui. Džiaugdamasis aš taip smarkiai skambtelėjau, kad taurė net persiliejo, kas man davė progą užvesti pokalbį, o gal net ir pažintį:
– O žinote, ponia, iš kur šis paprotys susidaužti taures?! – Tuoj pasakysiu, – tariau, nelaukdamas jos atsakymo. Ir paporinau:
– Senovėje šitaip parodydavo, kad midus neužnuodytas. Parodydavo ir įrodydavo: susidauždavo taurėmis taip, kad iš vienos taurės gėrimas persiliedavo į kitą, kas būdavo įrodymas, kad gėrimas tyras, neužnuodytas.
– Aja! – nustebo jinai. – Kaip įdomu. Panašu, kad tai ne melas, bet čia tokio pavojaus tikrai nėra.
– Na žinoma, – tariau, neturėdamas daugiau ko pasakyti.
Tarp mudviejų tapo tylu, nors aplink girdėjosi kalbant. Minutėlę patylėjęs, aš paėmiau lėkštę sumuštinių, pritūpiau prie jos mergytės ir sakau:
– Imk.
Ji paėmė.
– Imk ir į kitą ranką.
Man matėsi, kad ji labai nori tų sumuštinių.
Tada padėklą pakėliau prie ponios ir jai pasiūliau. Jas pavaišinęs ir pats pasiėmiau užkandos vynui. Sumuštinį mandagiai suvalgęs – mažais kąsneliais, lėtai kramtydamas uždara burna – aš nemandagiai išgėriau visą taurę iki dugno ir pasiėmiau kitą. Rodos, ta pirmoji suveikė labai greitai, nes man atsirado drąsos pasakyti:
– Leiskite prisistatyti: mano vardas Jonas. O jūs tikriausiai Nijolė, – iškart pajuokavau.
– Oi ne, – nusijuokė ji. – Aš Daiva.
– Dabar jau aš pasakiau „ačiū“. Ir pridūriau:
– Žinosiu ir nepamiršiu.
– Vargu ar jums kada nors to prireiks, – atsakė kažkaip lyg liūdnai ir priekaištingai.
– Kaip neprireiks! Man jau dabar reikia
– Jeigu iš tikrųjų prireiks, tai sakau: aš Daiva.
Mane suintrigavo jos žodžiai. Ji nesibodi pokalbio su manimi, o gal ir paties manęs. Čia radosi proga dar pašnekėti.
– Žinot, ponia, vardas Daiva nesenas – jį įnešė rašytojas Vydūnas. Rado jį indų sanskrito kalboje ir paleido jį lietuviškoje vartosenoje.
Merginos veide atsirado susidomėjimo išraiška.
– Tai gal jūs profesorius, kad taip viską žinote, – pasakė ji labiau konstatuodama, negu klausdama. Konstatuodama truputį ir pašaipiai, bravūriškai, o ne tikrai. Kadangi profesūra man tolimas kraštas, tai taip ir atsakiau.
– Nesu nei daktaras. Ir nei gydytojas. Esu paprastuolis, todėl kažin ar esu vertas jūsų dėmesio.
– Kodėl! Paprasti žmonės kaip tik ir yra patys tinkamiausi.
– Kam tinkamiausi, negi Jums?
– Kaip tik taip. Paskambinkit man, jeigu nuobodžiausite.
Tą momentą ji pravėrė savo rankinuką, išsiėmė užrašų knygelę ir ištraukė iš jos man savo vizitinę. Ištiesė labai staigiu, ryžtingu judesiu, kažkaip labai tikroviškai, atsidavusiai ir aš nė neperskaitęs įsidėjau ją švarko kišenėje prie širdies, sakydamas:
– Aš tikrai nuobodžiausiu, būtinai jums paskambinsiu.
Laimės apsalimas mane nuo to apėmė. Pasirodė, kad aš ją pačią įsidėjau į kišenę, kad ją jau turiu. Ir tarsi laimės pertekliaus apimtas pasakiau:
– Per ilgai aš jus varginu, o sumuštinių jūsų mergytė pati pasiims. Ir nusilenkęs žengiau nuo jos apžiūrinėti paveikslų. Spėjau pamatyti, kad mažoji mergaičiukė vėl pasiėmė sumuštinių ir vėl ir į vieną ranką ir į kitą.
Bet negalėjau matyti paveikslų juos apžiūrinėdamas. Galvoje sukosi mintys apie ją ir net akyse tebemačiau labiau ją, negu paveikslus ant sienos. Jie man buvo tušti, be meilės. Ėmiau galvoti, kad didelę laimę galiu prarasti, kuri čia pat, beveik mano rankose. Man reikia su ja bendrauti, o ne popierinį meną apžiūrinėti. Atsigręžiau pažiūrėti ką ji veikia, ar vis dar vaišinasi. Ji jau taip pat apžiūrinėjo parodą eidama priešinga kryptimi negu aš, o jos mergytė sukiojosi apie jos sijoną, kuris, kaip mamytei man pasirodė per trumpas, bet jos amžius tokį jai dar leido dėvėti (o ypač leido labai gražios kojos). Pažiūrėjau, kokia dieviškai ji graži, kaip figūringai nuaugusi. Žiedo ant dešinės rankos nesimatė, tik ant kairiosios, tą pastebėjau jau anksčiau. „Gal netekėjusi, tik vaikelį pasigavusi“, – toptelėjo mintis, kuri viltinga. Aš irgi vienas ir vienišas, gaudau paneles ir nė vienos nelaimiu. O čia viena, nors ne panelė, bet nuostabi, tik kažin ar man prieinama?! Reikia kažką daryti šiuo klausimu, kol nepervėlu. Ji pažiūrės parodos ir išeis man nežinoma kryptimi, o iš paskos bėgti aš morališkai nepasiruošęs. Reikia čia, skaisčiai apšviestoje salėje pabandyti prisiartinti prie tų nuostabių jos kojų, prie jos. Jau visai nebemačiau ką žiūriu, tik paveikslas „Nuogos mauduolės“ mane, mano dėmesį šiek tiek patraukė. Aš palyginau kiek ta naujai pažįstamoji panaši savo sudėjimu bent į vieną mauduolę. Deja ji paveikslines visas tris pralenkė.
Man kilo pradinis planas ją prisivilioti šitaip, priėjau prie jos, palikęs paveikslus, ir sakau:
– Ponia, jūs su vaiku, galėčiau jus parvežti namo, aš su mašina ir benzino pilnas bakas pripiltas.
Nujaučiau, beveik neabejojau, kad ji vieniša. Tai jau pasimatė ir iš ankstesnio jos elgesio. Sukaupiau drąsos, kažkaip labai greit, momentaliai sukaupiau, ir apsisprendžiau iškart prie jos prieiti. Ir nepralaimėjau: ji nusišypsojo mane arti savęs pamačiusi.
– Žinot, jūs mano mintis skaitot. Aš kaip tik galvoju apie tai kaip namo parsirasti. Nejaugi aš to nusipelnau, kad jūs mane namo parvešite?
Man pasirodė, kad kuklumo jai nė nereikia – tokia graži, tokia vertinga. Tam, kuris ją parveš turi būti malonumas, o ne, kokia nors mokama, paslauga jai. Ir pridūrė:
– Jūs kalbate kaip skrybėlėtas ponas! – ir padarė grimasą, kuri reiškė nustebimą ir pagarbą.
– Dėl jūsų ir skrybėlę nusipirkčiau, nes kol kas neturiu. Tik nežinau kokią pirkti: įdubusią, ar išpūstu dugnu. Pirkčiau įdubusią, europietiška, – pasakiau kiek pamąstęs, o ji tą laiką pasižiūrėjo man į akis.
– Tai turbūt ir salėje jos nenusiimtumėte! Mano senelis nešioja skrybėlę ir vadina ją „skriblius“.
Paskutinį žodį ji ištarė su pauze, lyg sunkiai jį beprisimenanti. Aš net nusigandau šių jos žodžių – pabūgau, kad ir manęs ji seneliu nepalaikytų, juk už ją esu daug vyresnis. Bet daugiau apie senatvę ji nieko nesakė.
– Aš težinau, kad žodį patarlė, reikia kirčiuoti kaip žodis skrybėlė, – atsakiau jai nekaltai. – Gale kirtis.
– Oi, ką čia mes apie kirčiavimą – parodos atėjome pasižiūrėti. Geriau pasakykite, kuris paveikslas jums patiko.
– Per jus nei parodos nematau, neapžiūrėjau dar visų paveikslų. Kita vertus svarbi jūsų nuomonė, o ne mano. Nes jūs pati kaip paveikslas.
– Na baikit, – kukliai tarė ji, nors aš sakiau objektyviai, savojo objektyvumo laikydamasis, nors ir nelengva jį viešai pasakyti – daug reikia drąsos.
– Nenusiminkit, dar yra ekspozicija rūsyje, gal ten patiks.
– Man patinka ir čia, – ir pažvelgiau jai į akis. Tik dabar pastebėjau kokios jos nepaprastai mėlynos. Todėl ir neiškenčiau nepasakęs:
– Kokios mėlynos jūsų akys! Kaip žibuoklės.
– Kas man iš to. Vis tiek manęs niekas nemyli. Nebent tik dukra. Aš išsiskyrusi.
Ir suspaudė tvirčiau dukros ranką, ja kilstelėjo ir pati pasilenkdama ją pabučiavo. Mergytė nė nesureagavo, matyt, seniai žino kad mama ją myli ir savo meilę dažnai parodo. Man tai pasirodė labai gražu.
Stebėtis buvo daug kuo, bet labiausiai – šios merginos drąsiu, nesuvaržytu, šiuolaikišku kalbumu, charakterio laisvumu.
– Tai jūs varote mane į rūsį?! Geriau į savo namus pasikviestumėt, – išdrįsau pareikšti tai, kas man labai svarbu. Ir sulaikiau kvėpavimą ką ji atsakys.
– Ji pažiūrėjo tiesiai man į akis ir sako:
– Mes per mažai pažįstami, kad kviesčiau jus į savo namus. Dar nežinau nei kas jūs toks, o jau į namus. Oi ne, to man jau per daug.
Žmonės apžiūrinėjo parodą į mus dėmesio nekreipdami, ėjo pasieniais. O mes kalbėjomės toliau, pasitraukėme į salė vidurį, kad niekam nekliudytume.
– Aš vardu Jonas, jau sakiau, dirbu moksliniame Lietuvių kalbos institute. Nedaug uždirbu, bet galėtume šį vakarą pasivaišinti. Žinoma, iš mano iždo.
Ji tylėjo. Lyg spėliodama kaip jai pasielgti. Nelaukdamas ką ji atsakys, nes bijojau neigiamo atsakymo, jai vėl sakau:
– Galėčiau jus namo pargabenti savo Opeliu.
– Ne toks jau jūs neturtingas, jei Opelį turite. Man džiugu, kad manimi susidomėjote. Neturtinga esu ir jokios mašinos neturiu. Tik bulvių tarkavimo mašiną, kuriai benzino nereikia.
– Tai pasakysit kada jau norite važiuoti namo. Aš galėčiau nors ir dabar.
– Aš dabar dar negaliu, dar rūsyje paveikslų pasižiūrėsiu.
– Tai ir aš jums iš paskos, jeigu leidžiate.
– Leidžiu, – nusijuokė ji. Jei šitaip iš paskos eisite, tai ir į svečius pateksite.
Ir mes apėjome visą rūsį – be langų, bet gerai apšviestą. Ekspozicija kaip skaisčią dieną matėsi, bet meno mažai joje mačiau, nes galvoje sukosi jinai.
– Na, tai jau ir pamatėme. Galėtume eiti.
– Ir aš jau pasiruošęs. Eiti toliau jums iš paskos.
– Tikrai malonu. Jau seniai niekas iš paskos man nevaikšto.
– Iki pat namų, ir už slenksčio jūsų namų norėčiau eiti, – visai rimtai pasakiau aš.
– Tai ir eikime, – tarė ji, nebaigusi apžiūrėti visų paveikslų. Bet jų tebuvo likę tik keletas vienas į kitą panašių, kokius, atrodo ir aš galėčiau nupaišyti.
Man sukunkuliavo širdis. Jaučiu, kad ir į namus ji mane įsileis. Ji kėlėsi įvijiniais laiptais aukštyn, o aš lipau iš paskos žavėdamasis klasikiniu užpakaliuku. Užlipusi į pirmą aukštą ji žaismingai atsigręžė ir klausia (atrodo, kad ji suprato, kur aš žvelgiau):
– Tai ar neatsiimate savo pažado?
– Aš jo negaliu atsiimti, nes Jūs jau sutikote, kad namo jus parvežčiau.
– Taip, sutikau. Tai dabar jūs eikite pirmas.
Mes išėjome į lauką ir priėjome prie mano mašinos. Jai leidus, važiuojant užsukau į parduotuvę ir nusipirkau Alytaus konjako, vadinamo brendžiu ir butelį muskato. Ne nusipirkau, bet nupirkau: sau ir jai, vakaro vaišėms, nes jau buvo aišku kad ji mane kviečia į savo namus.
 
O laimė buvo tokia, kad pas ją aš nakvojau. Buvo penktadienis. Šeštadienio ryte nubudau namuose pas ją, jos, sakyčiau, buduare. Į darbą nereikėjo skubėti, bet ji iš lovos išlipo pirma. Visai nuoga. Pasiraivė, iškėlė rankas į viršų, nuo manęs nusisukusi, bet aš ją mačiau. Pamačiau visą. Paskui ji atsisuko į mane vis dar laikydama rankas iškeltas ir jas sunertas virš galvos. Kai atsisuko, pamačiau kokios gražios pilnos jos krūtys, kurias dabar mačiau nuogas ryto šviesoje. Visą naktį jas glamonėjau, kol abu užmigome, tiesa, tik priešaušryje. Euforijos apimtas pasakiau jai:
– Kaip gražu!
– Gražu kam gražu. Dėl to tave ir pasikviečiau. Daugiau dėl nieko, – atsakė jinai, ir, pasigriebusi naktinukus, išbėgo iš savo miegamojo į vonią.
„Neįsivaizduoju kam tai galėtų būti negražu“, – tariau sau mintyse. O ji šią mano nuomonę, pastebėjau, pamatė iš mano akių. Nes jos akys suspindo, kai pažvelgė į mane, pamatė, kad žaviuosi ja.
Dieve, kokia laimė man ją pažinti.
Bet iš šių svetingų rojaus namų man atėjo laikas išeiti. Iki kito karto.
 
2016 m.