... neliko nieko...
tik kamuoliai nuodingų melo dūmų,
tik laužas blėstantis sudegintos aistros,
nuodėguliai jausmų karšti lig raudonumo...
-----------------------------------------------
... ir liko tiktai krūvos pelenų... 
betono sunkumu prislėgę meilės rūmą,
statytą iš plakimo virpančios širdies... 
dabar sugriautą...
tavo rankomis stipriom,
ginkluotom visa žudančio abejingumo...           
griuvėsiuos klaidžioja viltis nuoga,
pamiršusi beprasmį padorumą,
sugniaužusi glėby sudriskusius jausmus,
vos vilkdama žaizdotą savo kūną...
vėl ten... ji šliaužia ten, kur nebėra...
kur buvo gera... juk tiesa, kad buvo...
dabar tik noris pasislėpus rėkt,
pamynus jau sutryptą išdidumą...