Išplyšta valandos iš atmerktų naktų
Nusekdamos paskui palaidą vėją,
Užlopytam širdies danguj 
Žvaigždynai šviesą sėja.
Nors vargu...
Gal tai tik žodis nebylus
Už šviesmečių praskrieja...

Mes liekame ieškot poezijos
Vien pilko miesto grindiny...
Alėjose suolai tušti,
Nuo ilgesio žibintai apledėję.
Blyškiam mirgėjime nemiegančių langų
Šilkinės klostės vysto veidus.
Apglėbia laikas per pečius
Ir vedas... vedas...
Palikdamas skaičiuot žingsnius
Vien parko aidą.
-----------------
Tik lapą dar sulaiko upės ledas,
Bet jis jau niekas be savos šakos.
-----------------
Todėl tariu – apsikabinkime.
Apsikabinkim kaip dangun įkibę medžiai
Kaskart pavasarį nustebinti
Po lapais atsigulusios vėsos.