Tuoj paaiškės kas yra plejeris, ne kiekvienas žino. Nors jau aišku iš pavadinimo. Taip 1992 metais buvo vadinamas mažas, kaip ūkiško muilo gabalas, grotuvėlis muzikai klausytis. Į jį įsideda juostinio magnetofono kasetė, o į ausis kišami nedideli kamštukiniai garsiakalbiai, kitaip sakant ausinukai. Jie laidu sujungti su plejeriu – štai ir klausaisi dainų, jei esi dar visiškai jaunas, arba paauglys.
Vaikai, šių neseniai laisvos Lietuvos rinkoje atsiradusių, gražių ir įdomių žaisliukų labai geidė, taip pat ir manasis vaikas. Jis matydavo mieste einančius vaikus ir besiklausančius muzikos iš šio naujojo magnetofono, iktolei pas mus nei buvusio, nei matyto. Pats plejeris savo korpuse garsiakalbio neturėjo, tik per ausinukus buvo girdimas, kas irgi vaikams imponavo. Sėdi, važiuoji troleibuse su garsiakalbiais ausyse ir mėgaujiesi bitlų muzika, o aplinkiniai negirdi, įtaria, kad ,,Amerikos balso“ klausaisi.
Vaikas labai panoro grotuvėlį turėti. (Pavadinau plejerį lietuvišku žodžiu.). Jis beveik nieko savo pramogoms neturi. Namie yra magnetofonas ir patefonas, bet jam norisi turėti ir asmeninį žaislą, kuris toks, kaip suaugusiųjų. Ir vienąkart tarė, kas neužmirštama:
– Tėti, nupirk man plejerį.
Jis niekad nieko neprašydavo nuprkti, ir štai paprašė. Matėsi, kaip jis nori šio daikto, kaip apsidžiaugtų jį gavęs. Akutės net dega apie jį svajodamos. Tiek pat ir aš noriu, noriu padaryti jam džiaugsmo, įgyvendinti jo svajonę, tik, deja, ji sunkiai išpildoma. Ledų nuperku, kokteilių, torčiukų nuperku. Beveik kiekvienąkart, kai kartu išeiname į miestą. Bet ne daugiau – neturime pinigų didesniems pirkiniams, ne pirmo būtinumo prekėms, kaip įprasta sakyti tarybinėje visuomenėje.
Sunkios man dienos, o jeigu sunkios man, tai sunkios ir visai mano šeimai, nes aš turiu ir privalau šeimą išlaikyti, kol vaikai neužaugę, dar nedirba. Išlaikome šeimą mudu su žmona D. Bet algos, mūsų abiejų, – mažos. Aš dirbu korespondentu laikraštyje, ir laikraštis, pagal tiražo gausumą yra trečias šalyje, taigi nors ir nemenkas, bet vis tiek nedaug jame mes žurnalistai uždirbame. Todėl galą su galu reikia durstyti. Tačiau grotuvėlį vaikui vis tiek pirksiu, nupirksiu jam iš paskutiniųjų, nes jis labai jo nori. Nes nepamirštu, kad buvo šitaip: einam su vaiku per miestą, laikau jam už rankos, ir jis man sako:
– Tėti, nupirk man plejerį. Aš labai noriu.
– Gerai sūneliuk, nupirksiu, atsakiau tada, nors širdyje nuliūdau, kad gi neturiu už ką prkti, pinigų vos maistui užtenkame.
Tai kaipgi aš galiu nenupirkti, jeigu jis prašė degančiomis akytėmis, jeigu jam reikia, jeigu jis labai nori to menko žaisliuko labiau, negu mašinos. Ir jeigu jam pažadėjau, pasakiau, kad nupirksiu.
Tąkart nieko reikšmingesnio nekalbėjome, tik apie grotuvėlį, ir jau nuo sekančios dienos ėmiau jo ieškoti. Užėjau į radijo prekių parduotuvę Vilniaus centre. Čia pirkti jų buvo, po 50 litų. Šitiek daug pinigų išleisti negaliu. Nutariau pasidairyti po kitas parduotuves. Viena jų yra naujamiestyje, dideliame prekybos centre, kurio vieną – visą pirmąjį – aukštą užima baldų parduotuvė, o antrame aukšte yra radijo prekių skyrius. Užlipau į antrą aukštą ir prekių lentynoje pamačiau tokį patį plejerį, kokį ir miesto centre – tiek pat 50 litų kainuojantį. Matyt,
teks nepirkti, nes ne mano kišenei. Pirksiu plejerį – duonai neužteks. Ir niekur kitur pigesnio nerasiu. Nebent Kalvarijų turguje, kermošiuje – kaip juokais sakau. Ak, kaip liūdna!
Čia, parduotuvėje, pamaniau kad įvyko stebuklas. Paprašiau pardavėją parodyti nuo lentynos man plejerį, ir jį bevartydamas juokais, bet ir su gailesčiu, sakau pardavėjai:
– Jei nuleistumtėte už 20 litų, tai pirkčiau. Žinoma, pajuokavau, nes pardavėjos kainų nenuleidinėja, čia ne kermošius ir į šį mano klausimą ji net neatsakė, tik šyptelėjo. Bet tą pačią akimirką už nugaros išgirdau balsą:
– Va, ponas, pirkite iš manęs. Už 20 litų. Ir atkišo man tokį patį plejerį nepažįstamas jaunas vyras. Nei girtas, nei apskuręs, nei netvarkingas.
Aš labai suklusau ir daug nesiderėdamas, o džiaugdamasis plejerį iškart iš jo nusipirkau.
Parvažiavau namo ir įteikiau jį vaikui, bet... Dieve, plejeris... neveikia. Jis sukasi, gerai vyniodamas magnetofoninę juostelę, vynioja ją nuo vienos ašies ant kitos kaip geras magnetofonas, bet garso negirdėti jokio, jokios muzikos.
Viešpatie, kaip smarkiai apgavo. Dabar jau tikrai naujo plejerio vaikui nupirkti negalėsiu.
– Tėti, reikia nunešti pataisyti, – pamokė vaikas.
Turėdamas visą viltį – nunešiau.
– Po savaitės, – pasakė, išduodamas kvitą priėmėjas. Ir grįžęs namo tą naujieną vaikui pasakiau: pataisys po savaitės. Turėsi plejerį.
Vaikas laukė visą savaitę kada gaus plejerį, ir ta savaitė praėjo, ir aš nuėjau plejerio atsiimti.
– Plejeris nepataisomas!, – pasakė man meistras, atiduodamas jį į rankas nepataisytą.
– Kodėl? – paklausiau.
– Ašys korpuse išmalė dideles skyles, o tai nepataisoma. Nuo sukimosi, skylutės, į kurias ašis įsistato, labai išplyšo ir guolių čia neįdėsi, jis jau daug naudotas. Viskas, – pasakė man tylinčiam meistras ir nusisuko į savo cecho pusę.
Aš net neatsisveikinau.
Šitaip liūdnai baigiau vaiko svajonės įgyvendinimą.
                                          
                                                                                                            2013 metai