Kiek daug gražių žmonių, kurie visai šalia…
Gal net ir susitikome ne vieną kartą,
Kai ėjom paskubomis ta pačia gatve.
Tiktai prasilenkiant, palikom žvilgsnį šaltą.
 
Galgi padėt geru žodžiu galėjau,
Bet liko jis už lūpų užrakintų.
Vien tik lietaus lašus užklydęs vėjas
Vienodai stengėsi mums padalinti.
 
Taip buvo paprasta anksčiau, kada laisvėjom,
Po Trispalvės šviesa bičiulį apkabinti.
Kai kumšty viename visa tauta stovėjo,
Kada reikėjo ateitį vaikams apginti.
 
Dabar kiekvienas atskirai, kiekvienas sau...
Kas eurų, o kas vargo naštą neša.
Gerai, jei artimas ar brolis dar paklaus,
Pasisvečiuoti, aplankyt paprašo.
 
Kažin, ar taip nueisime po vieną į rytojų,
Kai viens nuo kito žmonės tvorom tverias
Arba pro iliuminatorių ranka pamoja
Išskrisdamas už vandenynų, marių?
.............................................................
Dar daug gražių žmonių! Tiktai reikėtų,
Kad nepavirstų jie smėliu, kur vėjai neša,
Bet augtų ąžuolais ant Nemuno krantų,
Įkibę šaknimis į Lietuvą, jos žemę.