Kai naktis išsiskleis ant beprotiškai liūdno pasaulio
Ir sapnų karalystės nykštukai po mišką braidys, 
Tu atverki duris ir įnešk kažką tyro ir naujo.
Prisimink, ką kuždėjo tamsoj pasiklydęs niūrus lapkritys.

Sapnuose skrido snaigės lyg mažos dausų peteliškės, 
Aš verpiau rateliu šiltą baltą apsiaustą naktų.
Ir kuždėjo pūga pasiklydusiam žmogui – sugrįžki, 
Užrakinus dienas tuo sunkiu tarsi laikas raktu.

Užpustytoj tyloj vėl ir vėl šildės mūsų likimas, 
Lyg užburtą jį skelbė miglotos nakties pranašai, 
Tu ir vėl atėjai, paslaptingas blyškus piligrimas,
Tiktai laiko mums liko gyventi ir mirt per mažai...