Baimė veda mintis į užkeiktą metaforų mišką,
Iš kurio toks, koks buvęs (ne luošas) joks drąsuolis lig šiol neišėjo.
Nepravirkęs iškęsk, mano broli, šį kruviną krikštą,
Nes poetų gentis Dievas žirniais ant kryžkelių sėja.
Pasalūnas ir sukčius kaip nauja generacija piktžolių.
Reikia savastį ginti, nes žirniukai iš ankščių išrieda.
Auksas tau per sunkus, kas prispaustas po juo, neatsikelia
Ir miške užkeiktam tas gentainių giesmių nebegieda.
Kaip aš rasiu tave, kai iš ankšties abudu pažirsime?
Kaip pažinsiu tave, kai mes būsim toli nuriedėję?
Pagal minkštą metaforų sluoksnį apvilkusią mintį,
Pagal dermę garsų, kokią mudu lopšy tegirdėjom.
Kas, jei klausą užgoš plačialapių usnynų šnarėjimas
Ir gausioj tvarinijoj gal viens kito visai nepažinsime?
Lai ši baimė neužtveria tavo tikslingo riedėjimo,
Aš pažinsiu tave pagal kryptį, maldas, pagal mintį