Praėjęs gyvenimas – nuvytusios gėlės,
Saulės spinduliuose išnykę rasos lašai –
Tarsi nebūtų niekada net prasidėjęs –
Tu ilgesingai ir su skausmu vis rašai...

Kodėl?  Nepagauni laikmečio ritmo?..
Dinamiškas, skubantis – žodžių pasigendi?..
Kartais naktyje stebi švytintį diską –
Sieloje paguoda, tačiau jis toli, toli...

Save pagauni kažko lig laukiant: vilties
Lašelio, krentančio kartu su žvaigždėmis –
Palik ramybėje – nesikankink – išties –
Galbūt netikėtai iš dangaus nukris...

Ir žiemos žvaigždynai uždengti šydu,
Kuriuos kažkada stebėjai erdvėj atviroj:
Kas pasakys, kodėl nieko jau neberandi –
Nevykėlis laikas suslėpė tamsioj dauboj?..

O gal būtis joje pasislėpusi tūno – žinai,
prabėgę metai nusinešė viską negrąžinamai...