Pasilikau čia...
Toje vietoje tamsioje.
Kažkokiam užkampy, kur šešėlis tapo draugu.
Aš pabudau čia.
Be rankų švelnumo, nes šešėlis ir liks tik tuštuma.
Nors ir mano širdy, bet vienišas.
Kaip išsekintas, purvinas vaiduoklis blankioje šviesoje.
Beveik užmirštas.... beveik apakintas... vos gyvas.
Lėtu savo judesiu bandantis nupiešti geltonoj sienoj atvaizdą.
Kieno?
Žmogaus?
Beprasmiška....
Jo veido vistiek nematyti.
Neimanoma paliesti, nes ranka palies tik drėgną, geltoną sieną, kurioje nespalvota dėmė.
Mano ranka išrinks pirštą bevardį.
Jis durs į tave, šešėli.
Ir jausmas toks pats tuščias kaip ir Tu.
Juodas, be šviesos, be tos geltonos spalvos ....
Akys pasileidžia kartu su Tavim.
Užsimerkia ir prasmenga Tavyje.
Lyg užbertam trisdešimties kastuvų žemių.
Ta pati tuštuma, bet tik ji mano draugė.
Ji šalia kaip ir Tu, šešėli.
Kaip ir mano sapnai su Tavimi.
Nei paliest, nei apkabint, pasidžiaugt, nei turet Tave.
Tačiau esi visada šalia...
Mano pačios nebūties draugas.
Antroji pusė, saulės nupiešta ant smėlio.
Pagaliau galiu delnais pasemt Tave, bet vistiek nejausti.
Tu nekintantis.
Visada toks pat.
Ir mano mintys krenta i spalvas.
Kokia spalva nupiešt Tave?
Bet Tau tinka tik juoda, purvina spalva.
Tau tinka liudesys, lyg nupiešta šypsena veide, kurio Tu neturi.
Kaip  pazvelgti į Tave?
Sugalvot Tau varda...
Prakeiksiu save.
Milijonai ašarų krito Tau į delnus
Bet nei vienas lašas nesudrėkino.
Bandau atverti save visa širdimi, bandau nusižudyt sapne....
Ir viskas kas neįmanoma tampa įmanoma, tik per kraštus palietus, krupteli.
Visai kaip palietęs mano pėdas krenti ant plačios žemes ir pradingsti...