Prie manęs priėjo galimybė.
Žiūrėjau į ją akis išpūtusi,
pasimečiau netikėtai:
kaip ir tikėjausi,
kaip ir ne...
Išsiplėtė vyzdžiai ir pasaulis...
Atsidūriau priekyje visų,
nebeliko už ko slėptis...
Priešinimasis ir susitaikymas nepasidalino
įtaka su realybe...
Ir tikrai ne veltui
paėmiau savo galimybę ant rankų,
kad ją geriau pažinčiau...
Ir leidžiu vesti save į priekį
už savo kažkada nusibrėžtos ribos
iki begalinių platumų buvimo erdvėje...
O nukaršę baimių vaiduokliai
dar tegu patūno savo apkasuose,
Kol visai sudūlės...
Nes man galios jie nebeturi...
Nes aš turiu dar ne vieną galimybę...