Negreitai dar prie jų alyvos pražydės,
Pakvies gegužis vakarais pabūti,
Kai jos kvepės, pavasariu kvepės,
Žalioj tankmėj skardens maža lakštutė.
 
Gal rodysis tada net ir pabodę,
Dešimtmečiais girdėtos natos,
Tos pačios pievos, dirvos,  sodai
Ir kaimo vakarai visur tie patys.
 
Daug kur pasaulis spalvingesnis,
Gausiau užlietas žiedų burtais,
Gal ir žmogus tenai gražesnis,
Apdovanotas gamtos turtais.
 
Tik čia namai, čia — gimta žemė,
Joj — mano medžiai pasodinti.
Kada alyvos žiedus kelia,
Laimužės ieškai prie žibintų.
 
Dar tik žiema, dar tiktai sniegas
Toksai skaistus ir baltas baltas.
Po juo alyvų šakos miega
Ir joms, matyt, visai nešalta.