... kai sutema klampi paliečia tavo veidą,
aš tavo kūną rankomis skaitau –
girdžiu širdies tavosios duslų aidą,
jos dūžius savo sieloje laikau.

kiekvienas dūžis – atminimo perlas,
nugludintas tikrų jausmų vilnies,
kiekvienas tvinksnis – gurkšnis karštas
iš mums skirtos  gyvenimo taurės...

aš tyliai priglundu prie tavo kūno...
jo globoje suvirpu nuo minties –
jei tu šalia, lai dangūs griūva –
aš nebijau šaltosios nebūties...

suspaudžiu delnuose aš tavo ranką,
jos šiluma nueina lig širdies –
miegok ramiai... aš tavo sapną saugau
ir nieko neprašau daugiau lemties!
------------------------
... kai tavo veidą rausvina aušros glamonė,
aš tavo sielą delnuose laikau –
ji susirango lyg kačiukas mielas –
– aš savo būstą suradau...