Baltas mėnulis virš miško pakibo,
Ant dangaus paliejo sidabrą baltą,
Žalios eglių šakos išbalo, sutvisko,
Tik ne joms, o man nuo baltumo to šalta.
 
Dar ne pavasaris, ne –
tai nuo vakaro obelys baltos,
Ne žiedais baltais, ne –
šakos baltu sniegu nubertos,
Apsunkusios, ne,
ne nuo vaisių, stovi lyg kaltos,
Pirmojo balto vakaro,
kaip ir aš, taip staiga sugeltos.
 
Baltas mintis į baltas eiles suguldysiu,
Tegul patalais iš sniego minkštais užsikloja,
Likęs tuščias, be jų, niekam niekada nesakysiu,
Kad šis vakaras baltas,
kad smuiku jis verkia, ledo fleitomis groja.