Atitolo, išbluko
Sodyba gimta.
Susvetimėjo
Savų palikta.

Troboje – veidai abejingi,
Balsai svetimi.
Baldai, žaislai, rakandai
Kažkieno, nemieli.

Vaikai kieme šmirinėja
Nepažįstami, nesavi.
Ir vištos ne tos, ir katės,
Ir šunys pikti.

Obelys išretėjusios,
Jas glosto rankos kitų,
Net kelias ilgesnis rodos,
Nors jis, kaip ir buvo, visų...

Gimtoji sodyba nutolo
Savų palikta.
- -- - - - - - - - - - - - - -
Bet kol kažkas ten gyvena,
Ji gyva, ji šilta...