ir vis tiek aš ruduo
manyje rudenys siaučia
dėlioja nuogus vitražus
ant mėnesio pliko pakaušio
todėl ir lietus
grindinį balomis išmatuoja
saulei neleidžia išlįst į
rimtai prieškalėdinį dangų
manyje mano rudenys
juokiasi iš praeivių guminių batų
žaliaskarę pašiepia
laikina laikmena apkarstytą
nekalta kad pristigo
balto purumo
rudenėjančiai mano sielai
to naivaus vaikiškumo
vašku nuvarvėjusio
į žvakelę uždegant
bengališką ugnį
nesakykit reikėjo nesuvalgyt
namelio iš vaflių
tai žaltvykslių šviesos baudžia
verčia klaidžiot rudenio gatvėmis
aš ruduo
manyje nuo vaikystės
rudenys įsisiautėję