tamsoj už lango žiebiasi žibintai,
sudie ištaręs slepiasi pavakarys,
tylios ramybės šydas tankus
užlieja užmarštim dienos akis...

man vakaras švelnus šukuoja plaukus,
jo rankų mostus stebi vienišas svirplys,
tvirtai uždaręs džiaugsmui langus
po mano lova susirango liūdesys.. 

jis gūžiasi kampe
nedrąsiai, vangiai,
nedrįsdamas pažvelgti į akis...
staiga jis koketuodamas paklausia –
kas tau mielesnis – aš ar ilgesys?..

ir jis prie tavo durų stovi kantriai,
tavo silpnos minutės laukia lyg peslys –    
gal įsileist abu – tegu draugauja –
mintis klampi lyg dumblas šmėkšteli tąsyk...

žinau gerai tokios draugystės skonį –
jų sąjungoj persipina nekviestas jaudulys,
keisti jausmai, sau priekaištai nebylūs,
beprasmės gėlos, – kas jas suvaikys...
------------------------------------------
neįsileisiu ilgesio – teieško kito kampo,
išvysiu liūdesį pro praviras duris,
plačiai atversiu langus džiaugsmui –
gal pas mane su vėju jis atklys...