Balta drobe užklojai mano veidą, kaip šalnos aptrauktas langas. Tyrai ir ašarotai akys vėrė išraižytus peizažus tarp tavo rankų, kurios vis klojo ir klojo ant veido ploniausiais siūlais išraižytą šalną. Niekas nebeklaus ir niekas nebelauks daugiau žiemos, kai aš išeisiu. Pabersiu plaukus po girias, kad ežerų dugnai žaliuotų bangomis, paklūstančiomis vandenynų vėjui, kad beržai šakom grakščiom dar glostytų padangę. Išsinešiu baltą baltą langą su įrėmintu šalčiu. Ledo širdį į akmenis sudėsiu, nevalia daužyti. Jeigu šalta, nereiškia negyva. Juk ten mano laikas skęsta vandeny, juk mano laikas visų beržynų pakrašty, stebėti laimę, kuriamą žmonių pavėsį. Nepaliestoj dar šalčio pakalnėj. Mano darbas išsaugoti lietų, kadaise į snaigęs pavirtusį ir ten giliai po akmenimis tą skaistų veidą po žemėmis užklojusį.