2017-01-02
Pirmą kartą šiais metais išsiruošiau į gatvę, į miestą, kurio nepažįstu ir kuris nepažįsta manęs. Neskubu, nors lynoja pernykščiu lietum, einu įsižiūrėdama į žmones, tikėdamasi pastebėti ką nors kitaip ir nerandu. Na, nebent tai, kad ir kiti niekas niekur neskuba. Jų, praeivių, tik vienas kitas.
Ateina trys paauglės mergaitės su šuniukais, jas visas iš matymo atpažįstu, tik nesu mačiusi taip visų kartu. Šiandien jos kitokios – nesidomi savo gyvuliukais, kažką aptarinėja pabirais, sakomais nepasakomais žodeliais ir slopinamu juoku, tik retkarčiais išsitaria atviru kodu ir juokas tada nuskamba atviras, džiugus. Jų šuniukai, nors skirtingų veislių ir spalvų, panašūs elgesiu, visai nekreipia dėmesio į savo šeimininkes, pavadėliai susipina ir vėl išsinarplioja – solidūs, gražiai išauklėti miesto gyventojai, ko gero, grynaveisliai, aš neskiriu. Man jie tik gražūs. Ir jie jaučia, kad šiandien neeilinė diena, galima leisti sau daugiau ir ta laisvė baigiasi susidarymu gauruoto, spurdančio, cypčiojančio kamuolio, kuris nebežino, į kurią pusę riedėti, taigi sustoja. Sustoja ir mergaitės, kažką svarsto, susitaria. Aš tuo metu  einu pro šalį, nugirstu – susitiks po valandos. Pasklinda eiti kiekviena į savo namus ir tik tada pastebi, kad šunų pavadėliai susipynę, nesupyksta, juokiasi, nusega, paleidžia šunėkus, o šie, pajutę laisvę, kiauksėdami bėginėja, vartosi ant vejos – žalios vejos antrą Naujų Metų dieną, ramiai, jaukiai lynojant pernykščiam lietučiui.
Šventė.
 
~  „  ~
 
Svarstau, į kurią pusę pasukti. Maxima arčiau, o tas argumentas man svarbus, kai gatvė kažkokia nestabili po dviejų bemaž nemiegotų naktų, po langais pokšint fejerverkams, bet Rimi būna mano mėgstamų „Klaipėdos“ batonų. Susverdėju net atsirėmusi į vaikštynę – „ulica, ulica, ty, brač, pjana“. Tas argumentas nusveria Maximos naudai.
Į vaikštynės krepšelį įsidedu pieno, batoną, daugiau tarsi ir nieko nereikia, bet taip skurdžiai atrodo, kad susigundau rezginėle mandarinų – ryški spalva nuteikia linksmiau, o šiandien taip nesinori, kad manęs gailėtųsi, o tai būna dažnai, nors ne todėl perku po tiek mažai produktų, kad tikrai neturiu pinigų, o todėl, kad vienai taip nedaug tereikia, ir tyčia, kad ir rytoj, ir poryt reikėtų eiti iš namų – kartais taip sunku prisiversti išeiti be reikalo.
Prie kasos kelių pirkėjų eilutė. Kasininkė neįprastai linksma ir tas valdiškas pasisveikinimas nuoširdesnis. Stebiu, kaip ji nuoširdžiai stengiasi pradžiuginti kiekvieną – kaip moka, taip šoka, t. y. kiekvieną prakalbina  kita kalba – lenkų, rusų, lietuvių. Šypsausi – kaip atpažįsta tautybę, kol žmogus dar neprabilo? Tai, matyt, yra kraujyje, jei užaugo ir gyvena daugiakalbiame mieste. Bet dėl manęs apsiriko! Pagal kažkokius, tik jai suvokiamus požymius, nusprendė, kad esu rusė, o aš tyliu, tik papurtau galvą, kai paklausia, ar neturiu smulkesnių pinigų, paskui padeda grąžą, tarsteli „S novym godom!”, susijuokia, kai pažiūriu klausiamai, pastebėjusi, kad aiškiai per daug duoda grąžos, ir linksmai paaiškina, kad tai todėl, kad nuskaičiavo per laiką susikaupusius Maximos pinigėlius, nes jei greitai neateičiau ar pamirščiau, jie pražūtų, nes Nauji Metai.
Kai suvokiu jos rusiškos greitakalbės prasmę, sutrinku, kaistu iš gėdos – nes juk aš jau buvau, tegu ir ne piktai, su šypsena, pasiruošusi jai pasakyti, kad man būtų malonu išgirsti šį šventinį rytą Lietuvoj lietuvišką šnektą...
Pasijuntu tokia menkysta –  argi svarbu, kokia kalba išsakomas gerumas.
Paskubinu žingsnį, šmurkšteliu į „Ulonų turgelį“ ir, kai manęs kasininkė nebegali matyti, sustoju, staiga atsiminusi epizodą iš pokario vaikystės, kai pirmą dieną po Velykų ėjau per visą Šilalę pasirišusi naują, mano akims tokį gražų, raudoną, šilkinį pionierišką kaklaraištį, nes man buvo šventė, o tuomet tokioj pilkoj mūsų kasdienybėj neturėjau nieko kito, kaip galėčiau savo džiaugsmą išreikšti.
Prie manęs priėjo vyresnis vaikinukas, liepė kaklaraištį nusirišti. Nepaklusau. Paklausė, ar noriu gyventi? Prieš kelias dienas mamos saugume buvo paklausę, ar norinti važiuoti prie baltųjų meškų? Tada mama ir liepė man stoti į pionierius, tik man nepaaiškino.
Suėmė vaikinukas mane už sprando ir trenkė į žemę. Išniro petys, bet štai, gyvenu, tik, matyt, prastai išmokau pamoką.