dienų tėkmėj pasimeta veidai...
praplaukia pro mane
lyg pro apleistą uostą...
nukloti metų dulkėm vaizdiniai
iškyla prieš akis
lyg švelniai guostų...
... pakvipo pakalnutėm patalai...
jie mena tavo kūno juostas...
lyg amforos...aš įkvepiu giliai –
kančia tokia saldi,
jog niekad nepabostų...
... tą rytą džiugiai skambino varpai...
ir kėlės iš miegų apsnūdęs miestas...
„šiandien juk šventė,
vos nepramigai...Kalėdų...
... aš vis dar laukiu bučinio
ant savo skruosto...“
------------------------------
... kad būčiau nors nujautęs,
kam gi skambina varpai...
------------------------------
... taip svaigiai kvepia pakalnutėm patalai...
tave sapnuoju nesudėjęs bluosto...
nors vizijose nepalik manęs,
užsuk dažniau prisiminimų uostan...

2016 12