,,Svečias namuose – Dievas namuose“. Kur aš galėjau girdėti šiuos žodžius, iš kur juos paėmiau? Teprisimenu, kad pats sovietų laikais juos sakydavau, kai ateidavo pas mane koks nors svečias. Religija buvo persekiojama, todėl turėjau norą, ir nevengiau, ją propaguoti. Jaunam ir džinsuotam tai nebuvo labai būdinga. Bet anoks čia propagavimas! Gal tik tuo geras, kad kiti nė tokio neturėjo. Va kas pogrindinę spaudą leido, bažnyčios ,,Kroniką“, žurnalą ,,Dievas ir Tėvynė“ ar, sakykim, ,,Rūpintojėlį“ leido ir rašė, tai pagarbos ir įvertinimo verti drąsuoliai, jų buvo daugiau, negu žinome, o ir tuos, kuriuos žinome, užmiršome.
Svečias, kuris pas mane šiandien atėjo, pogrindinės spaudos, kaip būdavo kiti atneša, neatnešė. Jis spaudos man nedavė niekad, bet nusiteikimo buvo disidentiško. Nesimatėm ištisą epochą, todėl net suglumau jį pamatęs. Bet kažką atsinešė – rudą dermantininį prastuoliškiausią sakvojažą dar iš sovietmečio laikų, kainavusį šešis rublius, kuris man ir priminė tą nelaisvės laiką.
Tuoj baliavojame. Štai jis, senų laikų draugelis Algirdas, atsegė to sakvojažo spynelę, ir ištraukęs pastatė ant stalo butelį ,,užkrosyto“ gėrimo, man nematyto. Tai buvo kažkokia dažyta degtinė, jos etiketės dar nepamačiau. Sulaksčiau virtuvėn užkandos, kavos ir užsidarėme mano kambarėlyje, nes atlapotų durų nemėgstu. Kaip jau aišku, toliau šis pasakojimas tinka nebent glavlitui, nes apie girtuokliavimą padoriam skaitytojui rašinėlių duoti negalima ir nereikia.
– Sėsk, Algi, į mano sostą, – atitraukiau jam kėdę nuo savo rašomojo stalelio, nes dar nebuvau pasiūlęs atsisėsti ir jis mindžikavo, mandagus būdamas pats nesisėdo. Kėdė jau siūbuojanti, keliskart remontuota, bet vis jaunesnė už jo sakvojažą, tokio nė pavadinimo nevertą. Jau net kampai kiauri nuo ilgo amžiaus, laikas jį dėti archyvan kaip laikmečio liudininką, kadangi iš tiesų išmesti tokio seno neverta.
– Nekoks svečias, pastovėsiu stačias, – atsakė eiliuotai ir iškart atsisėdo. Jis žodžio kišenėje niekad neieškodavo, gerai atsimenu. Kaip tik dėl jo iškalbingumo malonu būdavo su juo matytis, dzūkiškai gaudavau progos pasišnekėti. Sostinėje daug kas gėdinasi savo tarmės, mums šiaip taip užtekdavo drąsos ir viešumoje garsiai padzūkuoti.
– Kur, Jonai, tavo šimtagramė? Iš vienos gersime?
– Oi, ką tu, ,,šimtagramę“, pamiršk! Keista, kad dar nepamiršęs. Ir aš nepamiršęs, nors nei tu nei aš iš šimtagramės negėrėme, kai iš jos mūsų tėvai gerdavo, taurelių neturėdami. Bet aš ir ikšiolei negeriu, o cik paragauju... Tai, kaip, Algi, tau ,,perestrojka“? Ar nenusilaužei kojos? Aš tai matai šlubuoju, – pasakiau tapšteldamas delnu sau per šlaunį. Susigriebęs truputį šio tapštelėjimo persigandau, nes esu girdėjęs, kad pliaukštelėjimas per šlaunį kažką reiškia, jau nuo Kristaus laikų, (kaip, pavyzdžiui, mirktelėjimas, ar dešinės plaštakos pridėjimas sau prie širdies, akies patrynimas, nykščiu žemyn, arba aukštyn rodymas; aplink mane daug neatsitiktinių žmonių pasisukinėja, jie ir tokiais ženklais su manimi ,,pašneka“), o aš tokių simbolinių nesąmonių nevirškinu, leiskite pasakyti, kaip šiek tiek kėgėbistiškų. ,,Žinoma, jeigu tai ženklas net biblinis, tai reiktų jį gerbti“, – auklėju save mintyse. – O tu esi ne svečias, bet svetys. Mokykis lietuviškai šnekėti, galūnė -ys pati lietuviškiausia. Kitakalbiai jos negali nei ištarti, sako arklis, o ne arklys, – jau kaip girtas linksmai kalbėjau aš.
– O dėl ko tu šlubuoji? – paklausė pasilenkdamas pažiūrėti mano kojos, nors matėsi iš toli, ne už širmos buvau, o ir pasilenkęs nieko nepamatysi. Norėjo ją ir apčiupinėti kaip daktaras, bet sako:
– Nueik į polikliniką ir sugipsuos.
– Kad girdėjau labai niežti po gipsu. Geriau va įsipilk sau pilną, o man pusiukę, – ir padaviau dvi dailias taureles, kurios kambaryje, lentynoje, po rankom, nors ir retai jų prireikia. Daiktų mėgstu apsistatyti daug, tirštai, nes lyg geriau jaučiuosi, negu tvarkingoje, asketiškoje tuštumoje. Net ir lėkštelę (tiksliau, puslėkštę) lentynoje laikau, ji man kažkokia filosofiškai santūri, kaip plokščia skrybėlė, kokią kunigas Adomas J. nešiojo, truputį negrabaus atlikimo, neįprastos formos ir tarytum alsuoja senoviškumu tarytum data ant seno namo frontono, parašyta nemokančiojo rašyti, o po tos datos padėtas dar ir taškas. Radau ją mamos indaujoje ir sau pasiėmiau, tarsi jai nereikalingą. O kažkada lėkštė buvo turtas, nes visokios krikštynos būna ir ant medinių lentelių valgio nepaduosi kaip Donelaičio ,,Metuose“ (lėkščių puotavimui net skolindavosi kaimiečiai vieni iš kitų).
– Žinai, ,,perestrojka“ man gražiausias rusiškas žodis, – pasakė pripylęs abi taureles pilnas.
– Ai, be reikalo pradėjau, politikuoti dar ir dabar nenoriu; nors laisvi esam, bet jaučiu, kad KGB ikšiol tebeveikia, tik jau lietuviškom formom ir turiniu, mane, kad žinotum, kankina spinduliais ir bangom, – pasakiau Algiui dvi paskutines KGB raides paminkštindamas, nes taip per radiją sako, tiesa, labai retai.
Jis kryptelėjo ausim, bet aiškiau nesureagavo, tarsi ne viską nugirdęs ką sakiau. Pastebėjau, kad jam plaukai iš ausų labai auga ir liūdnai pagalvojau, kad jo jaunystė į praeitį nutolusi jau gana toli, netgi per toli. Kaip ir mano. Galėtų vėlintis, bet ne!
– Ai, ir aš tingiu apie juos šnekėti; ne iš baimės nešneku apie politiką ir geriu, bet iš tingėjimo. Anksčiau bijodavaisi, kai kas nors ateina, o dabar žiūri ar išgerti atsinešė. Tu tai nežiūri kokios trauktinės aš atsinešiau. Nagi trūktelk, čia metėlių degtinė, tokios niekur negausi, kažin ar esi ragavęs.
Ir padavė taurelę man į ranką.
– Nu ir tručizna!, – iki dugno išgėręs tariau. Degtinė buvo žiauriai karti ir, kaip ir visos, labai neskani. O jam nieko. Tuoj mane užsveikino ant kitos kojos, bet jau daugiau tai ir negėriau, kojas tik dvi turėdamas. Kai vaikščiosiu su lazdele, išgersiu ir ant trečios, o dabar reikia romanus rašyti į paneles pasidairant. Galvojau, kad pridera jam užsveikinėti ir raginti gerti – nors svečiuose besąs, bet degtinė tai jo. Tačiau neverta daug popieriaus gadinti nekotiruojamiems dalykams, todėl čia iškerpu mūsų dialogą, trukusį apie dvi valandas ir palieku tik pabaigėlę. <...>
 
– Tai sakai niežti sugipsuotą koją. Įsikiši po gipsu virbalą ir pasikasysi, – be abejo ironiškai pasakė svetys Algis, jau grabaliodamas savo sakvojažą ir ruošdamasis išeiti. Dabar svarsčiau, ar sakyti kas per skausmas, kuris man kojoje, dėl ko šlubuoju, ar ne. Daugybę metų kankinamas tylėjau ir niekam nieko nesakydavau, bet 2011 metais psichologiškai persilaužiau, įgavau drąsos, veikiau gal proto ir sakau, kad kankina (kiekviena pasitaikančia proga sakau, gailėdamasis, kad tų progų tiek mažai). Giliau įkvėpiau ir pranešiau:
– Įsivaizduoji: kojos skaudėjimą man sukelia bangomis, per atstumą.
Draugas sukluso, sustingo, ir kurį laiką stovėjo nė kiek nejudėdamas; nė jokiu judesiu, nei akimis. Veidas sukaulėjo. Supratau, kad jam padarė įspūdį mano žinia. Panašu buvo į tai, kad jis žino, jog šitai man darosi, jog kankina per nuotolį, tik dar nebuvo tuo įsitikinęs, o dabar štai išgirdo patvirtinimą.
–Tikrai kankina nuotoliniu būdu, kasdien kankina.
– Kas? – kaip tuo patikėjęs paklausė Algis. Atrodė net truputį išsigandęs, užjaučiantis ir, kaip matėsi, pasiryžęs man kažkaip padėti, tik nežinia kaip.
– Nusikaltėliai, politiniai nusikaltėliai.
Mačiau iš akių, kad jis patikėjo mano žodžiais, bet, deja, sako:
–Tai pas gydytoją reikia eiti. Ar buvai pas gydytoją?
– Buvau ir pas gydytoją, ir pas daktarą (iš tikro nebuvau), bet ką jie gali padėti. Čia per atstumą, bangomis man koją marina, įvarė tokį skausmą, kad net šlubuoju, tai argi gali eilinis poliklinikos gydytojas bangų sklidimą sustabdyti!
– Nueik, nueik, jei nenuėjai. Būtinai nueik, aš tau sakau. Kreipkis į savaldybę?
– Nueičiau kažin kur kad ir šlubuoju, jeigu tik padėtų, kankinimus nutrauktų.
– O ar čia nėra koks dvasinis susirgimas?! Pas psichologą pagalbos paieškok, gal susirask egzorcistą. Mielai padėčiau, bet čia ne mano jėgoms.
Ir paėmė už durų rankenos. Jau ruošėsi išeiti. Šią akimirką prisiminiau posakį ,,Apsidžiaugė, kaip svečią išleidęs“. Bet šįkart posakis netiko.
– Ačiū, Algirdai, kad atėjai.
– Ačiū tau. Ir kirčiuoti pamokei: sakai Algirdai, o ne Álgirdai ar Algirdai, kaip kólūkyje. Ne visi žino. Vien dėl to vertėjo pas tave ateiti. Dabar tavo eilė apsilankyti pas mane. Tik nieko neatsinešk, aš turėsiu.
– Mokai kirčiuoti, o nesakai savivaldybė, bet kažkaip šleivai ,,savaldybė“.
– Falšyvai, Jonai, pasakiau, tas tiesa. Bet nepyk, tyčia taip sau. Pamokino valdininkėliai. Kur ten valdininkėliai – valdininkai! Dyrba savivaldybėje ir sako ,,savaldybė“.
– Reikia iškabą pakeisti, taip ir užrašyti ant spindinčio pastato: ,,Vilniaus miesto savaldybė“, – pasakiau Algiui. Aš jau anksčiau įsivaizduodavau, kad ateina ryte į darbą klerkai ir mato užrašą: ,,Vilniaus miesto savaldybė“. Ir savo akimis netiki tuo, ką mato. Mano, kad gerai neišsimiegojo ir nesusigaudo kaip iš tikro turėtų būti. Klausinėja, įsidarąsinę, vieni kitų (nes bijo, kad kvailu nepalaikytų) kaipgi savivaldybė, kurioje dirbam, vadinasi, ir viena jauna balandėlė duoda išaiškinimą kaip savo nekaltybę (kurios jau seniai, savo laimei, neturi, nors gal ir gailisi, tai sužinoti sunku be minčių skaitytuvo), kad normaliau yra sakyti normaliai, o ne falšyvai, kad nereikia versti skūros dėl lovio ar dėl laikinojo ,,prestižo“, ar dėl kolegiališkumo, kažkiek irgi falšyvo.
Algis pakratė savo sakvojažą ir žengė per slenkstį, kuris mano buto toks aukštas, kad dažnam ir koja užsikabina, bet jam neužkliuvo. Laukujas duris įsistačiau kokias turėjau, atlikusias nuo sodo namelio. Namelis buvo tipinis, jame buvo numatytas ir sandėliukas, bet kadangi sandėliuko nedariau, tai durys ir liko, ir štai butui pritiko. Jos žemos, todėl reikėjo slenkstį iškelti aukščiau per dvi plytas po juo.
Bet netikėtai Algis vėl grįžtelėjo atgal, įžengė per slenkstį koridoriun, ir klausia, pakuždom ir slapukiškai, prisikišęs man veik prie nosies, kad net atšlijau:
– Kaip tu manai, Jonai, ar nereikėtų Landsbergį pasodinti ,,kaleiman“?
Tokio jumoro dar nebuvau girdėjęs, nors visokio girdėjau, todėl, gal pirmąsyk per dvidešimt metų, nusijuokiau garsiai, balsu. Ne šypsojimu, bet skambiu juokeliu, nuo kurio net užsikosėjau. Tikrai monsinjoras Svarinskas sakė teisybę (kurią vėliau pasakysiu, jei nepamiršiu). Piktybės gėlės tokie klausimai ir žodžiai, man nesuprantami! Ar tik nėra patekęs į klystkelius, sušneko kaip revanšistas. Nenorėjau aiškintis jo klausimėlio, man gana savos bėdos. Aš tik nežinau kaip taisyklingai sakytina: humoras, ar vis dėlto jumoras? Gėda nežinoti. O gal tai buvo pasijuokimas iš manęs? Labai panašu. O gal aliuzija, kad man gresia kalėjimas? – mąsčiau besijuokdamas. Bet tai irgi absurdiškas spėjimas, nes bausmę – net dvidešimties metų – esu jau atlikęs. Kad klausimas buvo vien tik dėl klausimo, kad neįmanomas sveikai mąstančiam ir nerimtas, tai supratau, bet šiek tiek sugriežiau dantimis – už tai, kad manęs šitaip klausia. Tokiu klausimu ir mane šiek tiek šmeižia, garbę nukrapštinėja, kurios neturiu ir, atrodo, net ir geriau yra jos neturėti. Landsbergiui, žinoma, tik šlovė, jeigu taip paklausia. Bet jos jam užtenka, turi daugiausia. Tik pinigų nežinia ar turi, nes prezidentinę pensiją iš jo atėmė.
– Aš nevertas, – šiaip taip išlemenau, nesusilaikydamas iš juoko.
Svečias žvelgė kaip aš juokiuosi, ir pats dėl to šypsojosi. Bet tuoj pat rūsčiai apsiniaukė. Paskui vėl nušvito šypsenėlė jo seniai matytame veide. Mačiau, kad nesusivaldo ir mano juokas prajuokina ir jį.
– Ko tu nevertas? Gal ir aš to nevertas.
– Tu vertas. O gal ir nevertas. Pats spręsk, aš nežinau.
Algis sukluso ir susimąstė, nerimastingai gniauždamas sakvojažo rankenėlę, kuris buvo jau tuščias, todėl lengvas ir spausti taip stipriai jo rankenos nereikėjo. Bet jis spaudė iš susijaudinimo, o gal ir iš pykčio. Aiškiai mačiau, kaip kietai abu kumščius jis spaudžia, ypač tą, kuriame laiko sakvojažą, tari bijodamas, kad neatimčiau, o gal beketindamas smogti juo man.
– Tai ko tu, sakai, esi nevertas? – neatlyžo ir klausė.
– Kurpių dirželio užrišti nevertas jam. Nei atrišti.
Ir lioviausi juoktis, nes pasijuokiau iki soties ir net lengviau pasidarė. Ne veltui sakoma, kad juokas vitaminus gamina ir reikalingas kaip duona kasdienė (ar kasdieninė?; poteriuose tai sako ,,kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“). Aišku tapo, kad Algis juokauja.
Jis išžengė iš koridoriaus anapus slenksčio ir pakėlė galvą atsisveikinimui.
– Pasibučiuokim, – paskutiniu žodžiu pasakė jis, ir buvo beatkišąs lūpas. Bet šito tai jau aš nesutikau ir pasijutau labai nesmagiai, o jam dėl to buvo nė motais. Jis man ne anūkas, todėl kažkaip savaime suraukiau veido išraišką ir kietai sučiaupiau lūpas, kaip esu įpratęs čiauptis dažnoje jaudulingoje situacijoje. Na, sveikinimosi (pasisveikinimo!, o ne atsisveikinimo) pasibučiavimas plačiai žinomas, ir nemandagu nuo jo išsilenkti. Antai ir Dostojevskio herojai vyrai pasibučiuoja, dažniau negu tikėtaisi (dažnai ir verkia), o jis pats, rašytojas, pažiūrėk, kokio vyriško, ne moteriško veido. Bet ir to nelabai paisau mandagu ar nemandagu. Šitiek metų visko smulkmeniškai paisiau, ir jau užtenka save prievartauti. Algis suprato, kad per ilgai čia prie slenksčio mes neatsibučiuojame ir nuėjo daugiau jau negrįždamas.
Esu pasiekęs kantrumo ir tolerancijos aukštumų, todėl mes atsisveikinome tvirtu rankos paspaudimu, tarsi, nors seniai nesimatę, bet bepalikę vienas kitam tokie patys – žaliosios jaunystės draugai. Atidarysiu šiam svečiui duris jei ir dar ateis, kodėl gi ne. Bet jeigu vėl po tokios ilgos pertraukos, tai vardu ar mane besuras. O jei ateitų į svečius mergina, kurios sijonas ilgas iki čiurnų ir siauras apačioje, tai nežinau kaip ji peržengtų tokį mano slenkstį. Bet aš ją nešte įsineščiau, nes tai visų laikų nepinganti vertybė, o ne kokia nors opioji politika, normaliai gyventi neduodanti, manęs net ir nedominanti. Aš ir Saulės užtemimą (kokio nebuvo jau šešiolika metų) kovo dvidešimtą dieną pražiopsojau, nors ir žibintuvėlį šiam atvejui buvau nusipirkęs. Mėnulis uždengė septyniasdešimt tris procentus Saulės disko, tad pamatė, kas yra akylas. Egipto žyniai labai iškildavo, kurie mokėjo apskaičiuoti Saulės užtemimą. Dabar užtemimas bus tik 2026 metais.
 
Durys užsitrenkiančios, bet aš jas dar ir iš vidaus užsirakinau. Paskui nukraulinau stalą (dešrą draugiškai buvom suvalgę visą) ir pakilnojęs butelį pamačiau, kad jame dar yra likę degtinės. Ką su ja daryti? Gerti nenoriu, pasilikti kitam kartui per mažai, išpilti gaila. Pasirėmiau į stalą ir sprendžiu Hamleto klausimą. Dėmesį atkreipė kojos skausmas. Ogi išsitrinsiu skaudamą kelį šia degtine! Žinau, kad nieko nepadės, bet žinau ir tai, kad kankintojai retkarčiais atsižvelgia į priemones ir pastangas, kurių imuosi, ir kankinimą išjungia, arba bent palengvina. Pavyzdžiui, dirbtinį galvos skausmą neretai išjungia, kai citramono tabletę išgeriu. Sėdęs ant lovos, patraukęs klešnę aukštyn, išsitryniau kelį iki paraudonavimo. Pyliau į delno taurę ,,pipirinę“ kaip kokį brangų gydantį balzamą, ir vis tryniau, tryniau, kol degtinė susigerdavo į odą, o dar daugiau nulašėdavo ant grindų. Net oras degtinės kvapo prisigėrė kaip bravore. Kai baigės šie vaistai, ieškojau kuo koją aprišti, binto neturiu. Nuo ilgo naudojimo vienąkart jau per smarkiai suplyšo mano ,,nóvelačka“, menanti tolimą praeitį, dar su skalbyklos numerėliu. Neišmečiau jos, tai štai ir pravertė. Suplėšiau į juostas ir apvyniojau storai kelį, kad šilumoje ir spirite ,,pasveiktų“. Ir ką jūs pasakysit! Nepraėjus nė penkiolikai minučių, skausmas praėjo! Visiškai! Oi kaip jums ačiū, KGB gaujele, kad skaudėjimą išjungėte! Neįjunkite daugiau jokio, jeigu esate ne dabartiniai enkavėdistai! Žinau, kad bangomis skausmą man išjungė, nes bangomis jį laikė įjungtą. Bet kas po velnių ta metėlių degtinė, nuo kurio taip stebuklingai sopulys praėjo!? Kas per velnias ta Traviata, tai žinau, o kas įjunginėja skausmus, mažai suprantama. Man tai be galo svarbu, kaip chrizantemų vandenyne priskinti savo mylimajai, netgi labiau. Aš tuoj žinynuose, kurių turiu visokių, radau, kad metėlė, tai... man gerai pažįstami pelynai, kaime nenaudingai augantys. Pilki kaip kardinolai, su spurgom – savo uogomis, aukšti kaip kiečiai ir kieti, kad nei nulauši nei išrausi. ,,Artemisia absinthium“, radau apie juos parašyta, kas man nieko nesako, ne vienuolis botanikas Jurgis Pabrėža iš Kretingos esu. Kalbėk lietuviškai sakau tam žinynui, nes menkai esu pasikaustęs floristiniu mokslu ir išsilavinimu apskritai. Štai žinynas man ir atsakė savo juodomis raidelėmis: Įdėk į javo kūlius pelynų, neės pelės. Va dabar, pelynus išgirdęs, ir prisiminiau... tetą... Bet pirma žinyną baigsiu nagrinėti. Nors gyvenimas man kaip tik pelynais yra pavirtęs ir knygų dėl tokio gyvenimo neskaitau, jos storai apdulkėję, o dulkių siurblys ,,Audra“ sugedęs ir išmestas, nes taisykla jo nepriėmė, pats jį pasitaisyti ir tam nebuvau gabus. Kvailesni už mane nei ,,kūlys“ ką reiškia nežino, ką aš žinyne sužinojau (ir jį užverčiau): tai šiaudų ryšulys. Žodžiai paseno, ir pamiršom, ačiū Dievui, juos, balandėle, kuriai chrizantemų priskyniau! Tik paklausyk: žinau, kad buvo pietų dzūkų kalboje barbarizmas ,,nóvelačka“, reiškianti užvalkalą, rusiškas žodis ,,krosyti“, reiškiantis ,,dažyti“. Jeigu nieko prieš, paaiškinsiu, žinyniškai. Samagoną kartais ,,užkrosydavo“, tai yra nuspalvindavo ir trupučiuką pagardindavo. Šito pagerinimo alchemija būdavo tokia: kaitindavo ištirpintą cukrų ant ugnies tol, kolei jis paruduodavo iki pusjuodinio tamsumo, tada supildavo į samagoną, ir jis tapdavo ,,užkrosytas“ – patrauklesnis ir brangesnis, mažiau dvokiantis, ir spalvingas kaip brendis, kurio tada dar nebūdavo. Kaip tik tokia ir metėlių degtinėlė, kurią Algis atsinešė.
 
Susimąsčiau, atsisėdęs kėdėn, kurioje svečias sėdėjo ir apmąsčiau, ką kalbėjome; ar nebuvo ko nors man nenaudingo, nors tai nesvarbu, ar galbūt ko nors pavojingo. Bet pavojaus juk nėra jokio, ko bijoti, represijų mano kailiui nepasimato, tik psichologiniu karu KGB dabar kariauja, kaip štai, pavyzdžiui, atkartojimu viešojoje erdvėje viso to, ką iš mano galvos sugauna, sušnipinėja, sekdami mano mintis, ir nėra kam apginti. ,,Saugumo neturime“, – prisimenu sakė monsinjoras Svarinskas, liūdnai palinguodamas galva. Manau turime, bet nepajėgus aš tai pilnai suprasti. Kaip kokio kazuso ar šarados. Mažai skaitau, mažai žiūriu, klausausi irgi nedaug, radijas nepaaiškina. Dar manau, dovanokit, kad daug ką KGB klika yra užgrobusi, kuri ir mane ,,aptarnauja“: spinduliais, kažkokiom bangom kankina, naudodami nuotolinio kankinimo aparatūrą, teisėsaugai to nė nepastebint. Ir psichologiškai kone visur veikia. Štai darbe priešpriešinio kabineto durys visą laiką praviros. Bet, Viešpatie, kokia tai smulkmenėlė tokie dalykai kaip praviros durys, lyginant su manęs kankinimu spinduliais, bangomis per atstumą, kuris ne bet koks, o net kosminis! ,,Mums svarbu sužinoti kas jums rūpi“, – sako LRT radijas. Man rūpi, kad KGB mane amnestuotų, tai yra, kad nei bangom kankintų, nei mintis sektų (dar rūpi, kad radijas vadintųsi ,,Lietuvos radijas“, o ne trimis raidėmis). Jei neseks minčių, tai ir kankinimai baigsis, kurie man neleidžia gyventi tarsi vėžys, ir tarsi lėtinė mirtis. Niekas jų nežino, nežino, kokie jie sunkūs, nes kitõs aukos KGB srutos kankinimams neturi, tik mane (atsiprašau, bet tai tiesa). Ir iškart atsiimu visus aštrius žodžius, nes jais vadintini tik tie, kurie kankina mane per atstumą visokiais kankinimais, pavyzdžiui, kaip yra pastaraisiais laikais, kankinančia būsena, šalčiu, arba karščiu, kvėpavimo apsunkinimu (įjunginėja rytais), dirbtiniu spengimu galvoje, kojų skaudėjimu (ties čiurnomis, įjungia, kai atsigulu nakčiai). Betgi kodėl nepaskelbia radijas eteryje, kad kas nors išduotų kankintojus ir jų buveinę teisėsaugai?! Žmonių, žinančių jų buveinę yra nemažai. Juk dažnai elektroniniais laiškais prašau radiją, žurnalistus ir jų pašnekovus, kad paskelbtų gaujelės gaudymą. Tai ko jie tyli? Pats esu buvęs žurnalistas, tad minčių kertelėje sakau ir viliuosi, kad vien iš solidarumo turi mane apginti, paskelbti prašymą, kad gaujelę žmonės išduotų. Tas tylėjimas tai lyg įrodymas, kad žiniasklaidininkams trūksta žurnalistinės drąsos, netgi žurnalistinės sąžinės. Bet niekas apie šešėlinį nusikaltėlių veikimą jau nerašo, nei kalba, nes yra, manau, sutramdyti, visuomeninė nuomonė žiniasklaidininkus ir viską, ir save pačią sutramdė kaip pančiais, kurie buvo žodžio laisvės nebuvimo laikais. Kur ,,paslydau“ ir jau įžeidžiau, atsiprašau. Matot, koks aš nuolankus ir pasiduodantis! O dar sakydavo man senis, naudodamasis eterine nuotolinio kalbėjimo aparatūra, kartojo gal dešimt metų: ,,Pasiduok!“, ,,Pasiduok!“ (jie ir žodžių nesuprantamu būdu man į ausis atsviedžia). Žodžiai išskrido ir nuskrido, nesidėkite jų širdin, nestabdykite jų skridimo. Ai, užtenka. Bijau, kad nekankintų bangomis smarkiau. Geriau pamąstysiu ką nors gramatiško ar nekaltaus filologiško. Lietuviška gramatika kunigo Danieliaus Kleino parašyta jau 1653 metais, nieko naujesnio nepasakyčiau, tad geriau ką nors filologiško, ką nors laisvesnio pasamprotausiu. (Ak, kaip negramatiškai mąstau!, ir kaip savižudiškai atvirai, bet tuščiajo. Jei kas, sakykite, kad durnam nėra nei valdžios, nei rubežiaus.). Arba, dar geriau: parašysiu kaip pelynai man priminė... tetą, ir jau tikrai nebūtina toliau skaityti ir leistis į kolūkinį kaimą, kai dabarties įdomybių yra neaprėpiamai pilna.
Ji, teta, pelynais mane pavaišino visam gyvenimui. Kaipgi ne: pavaišino mažą, o atsimenu ir dabar, kai jau senjoras greit būsiu. Teta ji mano mamai, bet kadangi mama ją teta vadino, tai ir aš taip vadinau, ilgai nė nežinodamas, kad tai netikslu. Tai buvo aukšta, karpuoto ir šiek tiek net rauplėto veido senutė, ilga pilnavidure nosimi ir labai gera širdimi, visada su prijuoste, nes išvien triūsė prie puodų kaip ir visos kaimietės. Kai vaikas ateidavau pas ją į svečius, apdovanodavo saldainiais, dviem arba trimis, o tai būdavo didelis ir retas skanumynas. Jie manęs laukdavo paslėpti kažkur giliai ant krosnies, pačiame kamputyje, po krūva skarmalų, kurie būdavo tik juodi kaip ir jos drabužiai – šviesiai juodi, arba visiškai. Ant krosnies visada dar stovėdavo puodas, su labai tamsiu skystimu jame. Jis buvo labai rudas, kaip durpės. Atrodydavo net tirštas nuo rudumo. Kiek beateidavau, tos ,,arbatos“ būdavo ir būdavo; tai pilnesnė puodynė, tai tik ant dugno. Iš to suprasdavau, kad teta ją geria. Kartais teta gurkštelėdavo iš tos puodynės ir prie manęs. Nematytas man buvo toks gėrimas. Tarsi iš durpinės pasemtas vanduo, sakytum, iš paties durpinės dugno. Gėrimas man ėmė kelti smalsumą kaip neišbandytas ir nepažintas dalykas, koks jo skonis. Bet labai neskaniai atrodė: dar ir puode suodiname iki ausų, aliuminiame, sulankstytame, o kad šaltas, tai nieko. Teta įkalbinėjo tos ,,arbatos“, to paslaptingo gėrimo išgerti, bet vis nesutikdavau, kol vienąkart susigundžiau ir... nurijau pilną gurkšnį. O viešpatie, viešpatie – koks nematytas kartumas! Toks, kokio nemaniau kad išvis esama. Nė įsivaizduoti negalėjau, nieko net panašaus nebuvau ragavęs. Net ikšiolei labiau kartaus skystimo nesu ragavęs. Būdavo tabletės karčios, pipirai, umėdės, bet gink Dieve ne tokio kartumo kaip tetos ,,arbata“! Rodos, jei išpiltum šios ,,arbatos“ į vandenyną, tai visas vandenynas apkarstų. Pamanytum apie tai ir Apokalipsėje, paskutinėje Naujojo Testamento knygoje, pranašaujančioje pasaulio galą, pasakyta: milžiniška žvaigždė, panaši į žibintuvą, krito į vandenų versmes, ir jie pasidarė kartūs. Yra žuvis, kartuolė, reta, saugoma ir dėl kartumo nevalgoma, net ir ji mažiau už pelynų arbatą kartesnė, manau – tetos arbata, tai buvo... pelynų arbata. Veikiau lašai, o ne arbata. (Teta ją gerdavo nuo visų ligų, todėl jokia liga nesirgo ir išgyveno šimtą trejis metus.).
Tik ta metėlių degtinė, kurios šiandien išgėriau, galėtų su tetos arbata lygintis, nes metėlės, tai ir yra pelynai, ko anksčiau nežinojau. Kartybė šių krūmelių tokia neišmatuojama, kad net pelės jų bijo. Mama pelynų stiebų prikišdavo į pelių urvus mūsų rūsyje po namu. Pelės čia atsirausdavo bulvių pagraužti.
Pas tetą mano pirmoji pažintis buvo ir su žiurkėmis, kurias kaime vadindavo pacukais, ir buvo labai nemaloni pravardė (vos ne keiksmažodis) nelaimingajam, kurį pacuku pramindavo. Kai teta šėrė kiaules, tada juos pamačiau. Išpylusi loviuosna jovalą, ji nuėjo trobon, o aš likau pasižiūrėti kaip kiaulės ėda. Jos buvo ne tvarte, bet uždarinyje lauke, todėl gerai matėsi. Ir šit ką išvydau: vos spėjo kiaulės kojas į lovį sukelti, tuoj iš tvarto kaip piktos dvasios vienas paskui kitą atlėkė būrys plaukuotų padarėlių, už kates mažesnių, bet didesnių už peles, ir pradėjo maitintis jovalu kartu su kiaulėmis, pastarosioms nuolaidžiaujant ir nieko nesakant. Tai buvo, pirmąsyk mano matomi, pacukai. Kiaulės viena kitai pavydžios, stumia viena kitą iš lovio, kiauliškai bando viena kitą apėsti, o pacukai joms konkurentai kažkodėl nebuvo. Gal kad ūgiu maži buvo, lyginant su kiaule. ,,Kiaulė nuplauta, grįš į purvą“, – sakoma apie jas. Jei ir Biblijoje jos minimos, tai nemanau, kad nuodėmę padariau.
Biblijoje minimas ir minčių skaitymas. O šitai, tai jau nuodėmė, ir nusikaltimas!
 
P.S. Duosiu pavyzdėlį, kokiu lygmeniu KGB gaujelė mano galvos funkcionavimą seka. Vakar paėmiau skaityti knygą. Daugybę jų esu perskaitęs, tai dabar renkuosi tik labai geras, tokią ir atsiverčiau (be abejo klasiką). Sėdėdamas už savo mažo rašomojo stalelio (nors jis į rašomąjį mažai panašus) perskaičiau knygos visą maždaug ketvirtadalį, pasižibindamas staline lempele, tiksliau lempa su ,,abažūru“, kaip pasakytų vienas dainininkas. Gulsčią knygą skaityti šiek tiek nepatogu, tad jos viršugalvį nuolatos laikiau pakeltą. Kai rankos privargdavo laikyti, pakišdavau po knyga kumščius ir ji akims buvo visą laiką beveik statmenai. Į tai aš nei dėmesio nekreipiau, rodos daug nei nepagalvojau kaip aš knygą laikau ir kad rankos pajunta nuovargį. Tiesa, kelis kartus prisiminiau, kad senovėje knygoms skaityti būdavo piupitrai – gražūs mediniai stoveliai nuožulniu viršumi, laikantys knygą stovinčiajam vienuoliui akių atžvilgiu statmenai. Bet ilgai ties šia mintimi neapsistodavau, nes dėmesys buvo sutelktas, kiek aš jį begaliu sutelkti, į tai, ką skaitau (kai skaitau, kartais dėmesį bangomis blaško, tyčia jį atitraukinėja į pašalinius dalykus, kitaip sakant, trukdo skaityti). Tai štai naktį į šią mano problemą gaujelė atsižvelgė: atitransliavo va šį dirbtinį sapną.
Paštu atėjo man banderolė. Kiek didesnė negu atvirukas, šviesiame popieriuje, storumo kaip plona knygelė (kaip tik kaip mano eilėraščių rinkinėlis ,,Vasarvidžio laisvė“). Keistu būdu savo viršutiniame gale banderolė prasiskyrė, popierius pats persiplėšė, prasižiojo ir pamažu išniro iš jo... stalinis veidrodis. Irgi baltas, tik daug baltesnis už banderolės pakuotę, veidrodis lygiame baltos plastmasės korpuse. Jis buvo su ramstuku, su kojele savo nugarėlėje, išlankstyta iš nikeliuotos vielos kad būtų galima ant stalo pastatyti. Sapnuodamas tai, tai matydamas kaipmat supratau, jog štai man atsiunčiamas stovelis po knyga, kad rankomis nereikėtų jos laikyti, vargo nebūtų. Čia pat iš tamsos išniro ir knyga tamsiais viršeliais, o tas veidrodis pats po knyga palindo ir ji tapo patogiai nuožulni skaityti, bet toliau sapno jau nebetransliavo, nes parodė ką norėjo parodyti, todėl sapnas buvo trumputis. Taigi ir šitokį mano egzistavimą jie kontroliuoja ir atkartoja. Apie tai, kaip laikau knygą galvojau labai paviršutiniškai, vos plazdenančia, vos ,,įžiūrima“ mintimi, bet jie vis tiek tai pastebėjo, viską suuodžia. Šiuo sapnu parodė, kad ir paviršutiniškas mano galvojimas jiems atsispindi. Žinau ir šią jų galimybę, jų aparatūros galimybę.
Dirbtinių sapnų man yra atitransliavę ir ištransliavę tūkstančius ir jau seniai ,,iš tolo“ atpažįstu tuos, kurie jie dirbtiniai. Dirbtiniai sapnai, begalinėje metų virtinėje, buvo tokie dažni, ryškūs ir jaudinantys, kad natūralius tiesiog išgrūdo iš mano galvos, jau beveik nebesapnuoju savo sapnų.
 
Vilniuje, 2015 m.