Vėl metų suma vienetu padidėjo,
tu taip pat likai nepamiršta,
susimąstai, ką įdėjo į lauknešėlį –
tuščias – pasunkėjo metų našta...

Nueina dienos, nueina metai –
lauki lyg susitikimo svarbaus –
viskas lieka ateinančiai kartai:
saulė ar tik lopinėlis giedro dangaus.

Gyvenimą regi spalvotą ir pilką,
klausaisi jo aido, sklindančio iš toli –
akimirka, dovanok minčių audinį
šiltą – jų versmė – karšta, gili...

Prabėgusių metų – užpustytos pėdos –
jų palikti vagoti veidai – atmintyje
išlikę vakaro prieblandos tylios
ir tolstantys gyvenimo aidai...